Trejų metų patirtis Varšuvoje
Prieš septynerius metus mano tėtis buvo paskirtas dirbti Lenkijoje. Nusprendėme, jog keliausime ten su visa šeima, todėl susiradome jaukų būstą Varšuvos pakraštyje ir vieną vasaros dieną ten iškeliavome trejiems metams. Tada man buvo vienuolika metų ir buvau baigusi 4 pradines klases. Nors buvo neramu dėl kalbų skirtumo, miesto didumo ir neapleidžiančios nežinomybės jausmo, mane intrigavo tokia neįprasta nauja pradžia. Juk nauja vieta – tai naujos galimybės, nauji draugai, naujos patirtys. Prieš persikraustant į Varšuvą taip pat reikėjo nuspręsti, kurią mokyklą aš ir mano vyresnė sesė lankysime. Geriausią įspūdį paliko mokykla, savo architektūra primenanti laivą, o viduje klasių durys buvo kaip kajučių – su apvaliais langeliais. Mokyklą mums aprodžiusi pavaduotoja Ursula buvo itin šiltas žmogus. Ji papasakojo apie mokyklos siūlomas galimybes, gabius ir supratingus mokytojus, pagarbius mokinius. Žalios, oranžinės ir mėlynos spalvos koridoriai atrodė jaukūs, o stiklinis liftas buvo netikėtas siurprizas. Jaučiausi šiek tiek keistai būdama tokioje unikalioje ir modernioje mokymosi aplinkoje, tačiau nekantravau patirti mokyklos atmosferą pati, pradėjusi lankyti ten pamokas.
Tai buvo privati Tarptautinė europietiška Varšuvos mokykla (International European School of Warsaw). Joje buvo mokomi priešmokyklinio amžiaus vaikai ir 1-12 klasių mokiniai. Klasės buvo suskirstytos į tris pagrindines grupes: 1-6 pradinės klasės (Primary Years arba PY), 1-3 vidurinės klasės (Middle Years arba MY) ir 1-3 gimnazijos klasės (High School arba HS). Šios grupės mokyklos pastate turėjo joms paskirtus aukštus: priešmokyklinio ugdymo klasės buvo pirmame aukšte, pradinėms klasėms pamokos vyko antrame aukšte ir t. t. Tokiu būdu mokiniai beveik visada išlikdavo savo bendraamžių apsuptyje. Kadangi aš buvau baigusi 4 klases, ateinančiais metais tikėjausi būti jau vyresnių mokinių tarpe, tačiau net ir netikėtai likusi pradinėse klasėse tikrai nenusivyliau. Toks paskirstymas man davė daugiau laiko prisitaikyti prie mokyklos aplinkos, padėjo jaustis patogiau tarp naujų žmonių.
Kadangi įstaiga buvo privati, už jos lankymą reikėdavo susimokėti nemažą pinigų sumą: apytikriai 6300-10 000 eurų (29 000-46 000 zlotų) per metus. Žinoma, į šią sumą buvo įskaičiuotos tam tikros išlaidos: tris kartus per dieną pateikiamas maistas (pusryčiai, pietūs ir užkandžiai), mokinius vežiojantys mokykliniai autobusai, mokyklinės ekskursijos Varšuvoje, kiekvienų mokslo metų pradžioje mokinių spintelėse paliekami sąsiuviniai, kurių bet kada buvo galima pasiimti papildomai, bei privalomi, tačiau retai naudojami pratybų sąsiuviniai. Už privalomas mokyklines uniformas (tuo metu tai buvo polo marškinėliai su mokyklos emblema ir spalva, reiškiančia vieną minėtų klasių grupių), mokyklos organizuojamas stovyklas ir kasmetines trijų dienų išvykas reikėdavo susimokėti patiems.
IES mokinių dienotvarkė skyrėsi nuo man įprastos Lietuvos moksleivių kasdienybės. Pamokos prasidėdavo 8.30 val. Iki to laiko beveik visi mokiniai atvažiuodavo jiems paskirtais mokykliniais autobusais, kurie prie mokinių namų atvažiuodavo kiekvieną dieną nustatytu laiku. Kadangi mokykloje naudotis mobiliaisiais telefonais ar kitais elektroniniais prietaisais buvo draudžiama, mokiniai juos naudodavo tik važiuojant į mokyklą arba grįžtant iš jos,. Norint paskambinti dėl svarbios priežasties, reikėdavo nueiti prie registracijos stalo ir paprašyti ten esančių darbuotojų, kad leistų pasinaudoti jų arba savo telefonu. Atėjus į mokyklą buvo būtina persiauti batus. Budintys mokytojai prižiūrėdavo, kad visų mokinių avalynė būtų švari. Norint surasti savo pamokos kabinetą, reikėdavo žiūrėti ant kabinetų durų užrašytus „pavadinimus“ – raidė nuo A iki E, reiškianti pastato aukštą, ir skaičius šalia jos specifiniam kabinetui nurodyti. Vienoje klasėje negalėdavo būti daugiau nei 18 mokinių. Aš džiaugiuosi, kad mano klasės mokiniai buvo draugiški ir tolerantiški, nes žinau, jog buvo klasių, kurių moksleiviai nenoriai bendraudavo su naujai atvykusiais, lenkiškai nekalbančiais užsieniečiais.
Pamokos buvo dėstomos anglų kalba. Ir nors besimokant Lietuvoje aš buvau viena gabiausių mokinių anglų kalbos pamokose, prasidėjus mano pirmiesiems mokslo metams Varšuvoje, aš labai greitai suvokiau, jog nesuprantu daugelio dalykų šia kalba. Tai kėlė nerimą, nepatogumą ir gėdos jausmą. Pamokų metu atsargiai stebėdavau savo klasiokus, norėdama suprasti, kokias instrukcijas mokytojas/-a duoda, ar teisingai supratau užduotį. Toks diskomfortas truko daugmaž šešis mėnesius. Vėliau įgijau daugiau anglų kalbos žinių, patirties ir pasitikėjimo savimi, todėl mokykloje pagaliau galėjau jaustis laisviau.
Nors įstaiga buvo tarptautinė ir dalykai buvo dėstomi anglų kalba, daugelis mokinių ir pagalbinių darbuotojų buvo lenkai. Nemaža dalis šių darbuotojų nesuprasdavo anglų kalbos ir kalbėdavo tik lenkiškai. Kaip naujai atvykusią užsienietę, visiškai nemokančią lenkų kalbos, iš pradžių mane visa tai gąsdino. Supratau, jog norėdama su jais susikalbėti, turėsiu tobulinti savo lenkų kalbos žinias.
Pamokas dėstė jauni, charizmatiški, skirtingų tautybių mokytojai iš Lenkijos, Pietų Afrikos, Indijos, JAV, Jungtinės Karalystės, Australijos, Suomijos ir kitų šalių. Jie buvo supratingi, padedantys ir motyvuoti žmonės, kurie suteikė mokyklai gyvybingą įvaizdį. Su daugeliu mokytojų moksleiviams buvo lengva bendrauti įvairiomis temomis, malonu su jais leisti laiką išvykose, mokyklos renginiuose ar pamokose.
Mokinių pasiekimai buvo vertinami raidėmis A-F už pamokų darbus ir įvairiaspalvėmis kortelėmis už papildomus pasiekimus. Kad gautum patį žemiausią ir nepatenkinamą pažymį F, tereikėdavo surinkti mažiau nei 50% taškų iš atliktų namų darbų ar testų. Kortelių sistema buvo metodas, naudojamas pagirti ir paskatinti už tinkamą elgesį ir papildomai atliktus įvairius darbus (žalios, mėlynos, violetinės kortelės). Be to, jos buvo naudojamos ir kaip pastabos mokiniams už netinkamą elgesį (geltonos, oranžinės, raudonos kortelės). Vyresnių klasių mokiniai, surinkę penkias geltonas arba vieną raudoną kortelę per savaitę, būdavo paliekami vienai valandai po pamokų. Šios kortelės nebuvo apčiuopiamos, o tik registruojamos mokyklos elektroniniame dienyne BlueBoard.
IES jaunesnių mokinių ugdymo programa buvo sudaryta iš dalies remiantis Tarptautinio bakalaureato (IB) PYP bei MYP programomis. Vyresnių klasių mokiniai būdavo ruošiami IGSCE egzaminams ir Tarptautinio bakalaureato Diplomo programai. Kadangi IB diplomas yra vertinamas kaip aukštų edukacijos standartų garantas ir yra pripažįstamas visų pasaulio universitetų, todėl mokiniai turėjo siekti optimalių savo mokymosi rezultatų. Nuo 7 klasės pamokų krūvis kasmet žymiai padidėdavo, mokymosi programa buvo ypač sudėtinga ir ją įveikti galėtų tikrai ne kiekvienas moksleivis. Paskutiniai metai šioje mokykloje man buvo ypatingai sunkūs, net pripratus prie ugdymo sistemos. Peržvelgus savo mokyklinius užrašus iš Lenkijos mokyklos supratau, jog kai kurios temos, pagal IES programą dėstytos 6 klasėje, Lietuvoje buvo mokomos tik vyresnėse klasėse.
Taip pat svarbu paminėti pamokų įvairovę. Varšuvos mokykloje buvo galimybė mokytis vokiečių, prancūzų, ispanų, italų, rusų ir, žinoma, anglų bei lenkų kalbų. Dalykus, artimus studijoms, mokiniams reikėdavo pasirinkti jau 9 klasėje. Kūno kultūros pamokos vykdavo du kartus per savaitę, mokyklai nepriklausančiame pastate su didele sale ir baseinu, į kurį mokinius nuveždavo autobusais. Viena iš šių pamokų būdavo skirta plaukimui.
Mokykloje skambučio nebuvo. Kiekvienoje klasėje buvo po laikrodį, todėl mokytojai žinodavo, kada pradėti ir baigti pamoką. Trumposios pertraukos trukdavo 5 minutes, kurių metu reikėdavo skubėti prie spintelių arba koridoriuje paliktų kuprinių, kad galėtum pasikeisti knygas ir spėti nueiti į kitos pamokos klasę. Pertrauka, kuri buvo skirta laiko praleidimui lauke, sportuojant krepšinio ar futbolo aikštelėse, mankštinantis ant įvairių treniruoklių ar linksminantis žaidimų aikštelėje, trukdavo 20 minučių. Ištroškus būdavo galima atsigerti iš lauke esančių tam skirtų vandens fontanėlių arba kiekviename mokyklos aukšte esančių vandens talpų su vienkartiniais puodeliais šalia.
Pradinių klasių mokiniams kiekvieną dieną būdavo skirta viena pamoka namų darbų atlikimui, o vėliau būdavo laisvas laikas mokyklos kiemelyje. Kiekvieną dieną būdavo 8 pamokos. Jos baigdavosi 16 valandą, o po 15-20 minučių autobusai su mokiniais išvykdavo iš mokyklos. Norint pasiimti savo vaikus patiems arba leisti jiems išeiti savarankiškai, tėvai turėdavo iš anksto paskambinti arba parašyti laišką mokyklos registratūrai ir apie tai pranešti. Kitu atveju tėvai būdavo neįleidžiami, o vaikai neišleidžiami. Mokyklos teritorija buvo aptverta tvora, kameros įrengtos ir pastato viduje, ir lauke, o apsaugos darbuotojai kontroliuodavo judėjimą į mokyklą ir iš jos. Mokslo metai tęsdavosi nuo rugsėjo 1-osios iki birželio pabaigos.
Mokslo metai būdavo pradedami neprivaloma 5 dienų stovykla, kurioje moksleiviai galėdavo užsiimti įvairiomis veiklomis bei po truputį priprasti prie netrukus prasidėsiančių pamokų. Kasmet prieš Kalėdų ir vasaros atostogas buvo rengiami mokinių koncertai. Neretai vykdavo ir labdaros renginiai, mugės, konkursai. Vienas populiariausių IES labdaros renginių buvo kasmetinis Dance-a-thon‘as, kurio metu moksleiviai turėdavo vienintelį tikslą – kuo ilgiau šokti. Pagal šokimo laiką būdavo apskaičiuojama tam tikra pinigų suma, kurią turėdavo sumokėti išsirinktas mokinio rėmėjas. Antraisiais mano mokymosi Varšuvoje metais mokykla suorganizavo grožio konkursą „Ms. and Mr. IES“, kuriame man pavyko užimti trečią vietą.
Grįžus į Lietuvą viskas buvo kitaip. Nors vėl pradėjau lankyti tą pačią, prieš trejus metus mano paliktą mokyklą, ji buvo jau nebe tokia artima ir jauki, kaip prieš išvažiuojant. Reikėjo iš naujo priprasti prie naujo gyvenimo ritmo, naujų bendramokslių. Tačiau mokytis nebuvo sudėtinga, netgi labai lengva, kadangi aš neturėjau sunkumų priprantant vėl mokytis lietuvių kalba. Be to, pamokų būdavo mažiau negu man buvo įprasta Varšuvos mokykloje, temos buvo nesunkiai suprantamos, o grįžus namo aš turėdavau pakankamai laiko poilsiui.
Prisiminimai apie IES man sukelia dvejopas emocijas: teigiamas – dėl puikių mokytojų, spalvingų koridorių ir klasių, ypač skanaus maisto, neigiamas – dėl maksimalių mokymosi krūvių, didelių keliamų lūkesčių mokiniams, dėl taip ir nepamėgtų uniformų. Tas trijų metų laikotarpis mano gyvenime suteikė man daug patirties, žinių, galimybių. Jis dar ilgai išliks mano atmintyje.
Beata Jarmalavičiūtė, Putinų gimnazijos III a klasės mokinė
