Šventinė puokštė gimnazistams

Projektas „Menininkai kaip mokslininkai: integruotos pamokos moksleiviams“ – tarsi visų metų puokštė ant gimnazistų darbo stalo. Į šį projektą kaip partnerius Putinų gimnazijos mokinius ir mokytojus pakvietė Kūrybingumo mokykla. Tai meno ir mokslo pasaulius integruojantis projektas, pristatantis įvairių Lietuvos kūrėjų praktikas moksleiviams. Šis sumanymas – tai meno skaitmenizavimo projektas, kuriuo moksleivių auditorijai pristatomos įvairios Lietuvos kūrėjų praktikos, apjungiančios tiek menines, tiek mokslines prieigas. Ypatingas dėmesys skiriamas tiems atvejams, kai peržengiamos humanitarinių, socialinių, gamtos ir tiksliųjų mokslų sritys, kai menas tampa kolektyvinės žinių kūrybos plotme, kurioje sprendžiamos aktualiausios šiandienos problemos.

Gimnazistai turėjo progos būti šio projekto pirmųjų susitikimų dalyviai ir vertintojai. Apie miško vertę susimąstyti ir A. Baranausko poemoje aprašytus laikus prisiminti paskatino Lietuvos gamtininko, operatoriaus, režisieriaus Mindaugo Survilos pamoka apie seniausius miškus, vadinamus „sengirėmis“. Menininkas pamokos metu pristatė savo dokumentinio filmo „Sengirė“ fragmentus, pasakojo, kaip aštuonerius metus ruošėsi, ketverius metus filmavo, dalijosi įspūdžiais, kaip praleido paras medžiuose laukdamas kadro, savo atradimais ir nustebimais. Beveik pusantros valandos trukmės nuostabaus jautrumo meditacinis dokumentinis filmas apie autentišką Lietuvos gamtą, apie sparčiai nykstančias senąsias girias. Lietuvių režisieriaus Mindaugo Survilos filmas „Sengirė“ pristatytas JAV Niujorko dokumentinių filmų festivalyje (DOC NYC). Iš Italijos parsivežė „Lessinijos aukso“ apdovanojimą. Bet susitikimas ne apie filmo reklamą. Tai pamoka apie gamtosaugą, žmogaus ir miško harmonijos sugrąžinimą: „Kartais mažiau yra daugiau – ypač kai kalbama apie miško etiketą. Ar gali būti, kad vertingiausia miškui, jei išsaugotume nepajudindami nė pirštu“, – kukliai ir paprastai mintimis dalijasi filmo „Sengirė“ autorius M. Survila. Menininkas pasidalijo pačiu netikėčiausiu sprendimu, kurį įkvėpė susidomėjimas mišku: jo veikla tęsiama realiais veiksmais įkurti specialų fondą, skirtą senųjų miškų išsaugojimui. Ir Sengirės fondas yra realus! (www.sengiresfondas.lt)

Kūrybingumo mokyklos edukacinėje platformoje (kurybingumomokykla.lt) kūrėjai, globėjai Tomas Ramanauskas, kūrybingumo dėstytojas, ir Kristupas Sabolius, Lietuvos filosofas, Vilniaus universiteto Filosofijos instituto profesorius, subūrė 10 kūrėjų pasidalinti savo patirtimi ir idėjomis ir kartu sukūrė 10 video pamokų, kuriose pinasi mokslinės žinios, kūrybingi meniniai sprendimai ir pasaulėvaizdį praplečiantys klausimai: „Ar tiesa, kad jogurto bakterijos gali pagerinti mūsų santykius? Kodėl tuomet nevartojame to jogurto? Ar gali būti, kad geriausiems miškams išlikti turėtume ne „kažką daryti“, o kaip tik – nedaryti nieko? Kas bendro tarp roboto ir abejonės? Ar dirbtinis intelektas kada nors dvejoja? Kiek žmonių reikėtų išsiųsti į kosmosą, kad iš jų kūnų susidarytų planeta?“ Prie „Menininkai kaip mokslininkai“ prisidėjo ir savo idėjomis dalinosi tokie kūrėjai ,kaip Mindaugas Survila, Julijonas Urbonas, Jurga Daubaraitė ir Jonas Žukauskas bei kt. Galutinis projekto rezultatas – vaizdo pamokos. Atsakymai į šiuos ir dar daugiau klausimų – video pamokose, kurios bus rodomos per įvairių mokomųjų dalykų pamokas mokykloje pasirinktinai. Beje, jos jau pasiekiamos ir visiems Lietuvos moksleiviams.

Baigiamojoje konferencijoje projekto dalyviai galėjo susipažinti su visais menininkais mokslininkais vienoje platformoje, išgirsti kūrėjų įžvalgas ir prisiminimus apie mokyklą, keisčiausių idėjų prigimtį. Pokalbį vedė Kristupas Sabolius. Diskutuota, kokią vietą tarp meno ir mokslo užima eksperimentas, apie dailės ir darbų pamokas mokykloje, kokia sunkiausia ir nemėgstamiausia kūrinio radimosi (darbo) dalis. Ir visas karantinas tarsi prasmego, netgi išsipildė dar vasarą Tomo duoto interviu įžvalga (LRT radijo laida „Vasaros popietė“, LRT.lt, 2020.06.30): „Kūrybingumui nėra nei karantino, nei atostogų – tai kasdienė santykio su pasauliu būsena, pilnos meilės gyvenimui akys“.

Kaip sūkurys įsuko visus besimokančius nuotoliniu būdu pandemijos baubas. Kasdienis mokymasis, nuovargis, primestinio gyvenimo būdo monotonija provokuoja ieškoti priešnuodžio. Alytaus Putinų gimnazija priėmė iššūkį – pasirinko kūrybiškumą, galingą jėgą, teigiančią gyvenimą, viltį, stiprinančią dvasią. Taigi į savo gimnazistų pamokas įsileidome kūrybingas asmenybes – menininkus – mokslininkus, teatralus, tyrėjus, dvasinius vedlius, kurie atskleidė, kaip kūryba yra tiesiogiai susijusi su gyvybe – su jos dėsniais ir vertybėmis, kiek daug kūrybiškumo galima rasti kasdienybėje, jei nesi piktas ar abejingas. Visa bendruomenė pajuto šio priešnuodžio galią, raminamą poveikį. Nes, kaip teigia filologijas daktaras, literatūrologas Regimantas Tamošaitis: „Dar kūryba yra savižinos būdas, pats giliausias ir esmingiausias. Ne tik tu kuri kūrinį, bet ir kūrinys kuria tave…“

Vyta Šiugždinienė,

Putinų gimnazijos
direktoriaus pavaduotoja ugdymui

Kalėdinių dovanų kraitelė

Dovanų kraitelę papildė Lietuvos nacionalinio dramos teatro edukacinės pamokos, kurias vedė Eglė Švedkauskaitė, Valstybinio Jaunimo teatro režisierė. Mūsų I-II klasių gimnazistai turėjo progą susipažinti su jaunosios kartos režisiere Egle Švedkauskaite, nors ji dažnas Lietuvos veidas įvairiuose užsienio šalių teatro projektuose bei kūrybinėse dirbtuvėse. Šių metų pradžioje valstybiniame Jaunimo teatre Švedkauskaitė pristatė spektaklį „Žmogus iš žuvies“ pagal rusų dramaturgės Asios Vološinos pjesę. Bet ir vėl – tai ne reklama, tai tapsmo menininku istorija iš kūrėjo lūpų, tai istorija jaunam žmogui, kad be knygų skaitymo pasaulėžiūra nykščio dydžio, kad ir režisierius mokosi nesustodamas, tyliai stebi aplinką, kasdienybę verčia menu. Kaip iš aplinkos stebėjimo „gauti“ siužetą , gimnazistai išbandė praktiškai.

Reflektuoja jauniausieji

Lietuvių kalbos mokytoja Ligita Sarapienė pateikia nuotrupas iš I a kl. mokinių refleksijos, kuriems režisierė vedė kūrybinio rašymo pamoką.
Iš dešimties mokinių, pasakiusių savo nuomonę, vienai mokinei „niekas nepatiko“, „nieko neišmokau“. Ką gi – čia skonio reikalas! Kitiems gi pamoka patikusi, nes „išlaisvinusi jų mintis“, „daug ko sužinoję apie jos profesiją, apie teatrą“ ir pan.
Gimnazistė Vaida teigia, kad pamoka iš tikrųjų sužavėjusi. Kai režisierė paprašė rašyti tai, ką galvoji, netgi palengvėjo kažkaip, nes „tiesiog rašiau, kas buvo galvoje“. Nevengiama paatvirauti, jog pamoka padėjusi šiek tiek prasiblaškyti ir atsipalaiduoti.
Nagi Lukas T. pabrėžia, jog labai įdomios užduotys, „kai reikėjo knygoje susirasti sakinį ir jam sukurti pratęsimą, …kai reikėjo surašyti mintis, kurios tik šauna į galvą tuo metu. Išmokau, kad iš bet kokios minties galima kažką sukurti“. „Man labiausiai patiko tas septynias minutes rašyti savo mintis“. Pasirodo, įdomiausia buvo iš knygos išrašyti sakinį ir „prie jo prikurti istoriją“.
„Įdomiai ir smagiai praėjo susitikimas, norėčiau dar“, – sako vienas. Lidija pasimokė būti kūrybinga, kaip iš padrikų minčių sukurti rišlų tekstą. Galėjusi suprasti, kuo skiriasi tokios pamokos vedimas nuo įprastinės.

Rašyti ir rašyti spontaniškai

O II c kl. (vadovė Daiva Turauskienė, anglų kalbos mokytoja metodininkė) mokiniai reflektavo taip:
„Mūsų refleksiją galima sudėlioti kaip atskirus spektaklio vaizdus. Juk to ir mokė režisierė Eglė Švedkauskaitė.“

,,Ji jauna, bet labai aiškiai išdėstė savo mintis“,- rašo Kamilė, o Vaidas jos mintį tęsia: ,,Jauna, dar turbūt nėra sukaupusi labai daug patirties, bet buvo linksma ir įdomu klausyti bei atlikti jos paskirtas užduotis.“

Dešimt minučių skirta refleksijai, bet kiek įspūdžių: ,,ši veikla išsiskyrė iš kasdienybės“, ,,norėčiau susitikti su daugiau tokių žmonių“, ,,ypač įsiminiau, kad reikėjo sėdėti prie lango ir klausyti garsų“, ,,buvo smagu sužinoti, kad režisieriai dirba dažnai prie kompiuterio“, ,,įdomu, kiek pastangų reikia įdėti statant spektaklį…“ „Galima rašyti ir rašyti, mes tokį rašymą vadiname spontanišku, bet jis labai tikras ir nuoširdus, juk pirmiausia rašydami išsakome savo norus, svajones.“

,,Norėčiau daugiau tokių pamokų- susitikimų, džiaugiuosi, kad gavau galimybę dalyvauti šioje paskaitoje, buvo tikrai kažkas nauja.“ (Augustas)

„Štai ir viskas. Visų vardu II c spontaniškos refleksijos kūrėjai.“

Akimirkos su broliu Tomu

Pakeitė mąstymą

2020 m. gruodžio 22 d. III – IV kl. mokiniai per antrą pamoką virtualiai buvo susitikę su mažesniųjų brolių kapucinų vienuoliu broliu Tomu. Brolis Tomas bendravo labai paprastai, grojo gitara bei giedojo giesmes, pasakojo, kas yra meilė …kad Dievą reikia garbinti, mylėti ir gerbti. Kad meilė žmogui tęsiasi visą parą ,o ne tik kai kada. Man labai patiko jo žemiškas požiūris į tikėjimą ir leidimas pasirinkti, ar mes norim tikėti ar ne, nebuvo jokio vertimo tikėti ir garbinti Dievą. Pats brolis Tomas pasakojo, kad yra gimęs Lenkijoje, persikėlė į Lietuvą ir tapo vienuoliu. Tame vienuolyne gyvena vyrai, kurie gydosi nuo priklausomybių (jie ne vienuoliai), atlieka namų ruošos darbus, visi yra pasiskirstę darbais.

Tai buvo labai gražus ir ramus rytinis pokalbis, kuris pakeitė mąstymą apie vienuolyną, atėjo supratimas, kad ten ne tik meldžiamasi, bet ir padedama ateiti į doros kelią. Smagu būtų, jei daugiau žmonių, išklydusių iš doros kelio, grįžtų gyventi sveikai. Tada gal ir žmonių požiūris į juos pasikeistų.

Viktorija Stankevičiūtė, III a kl.

Dalijosi šiluma

Mūsų gimnazijoje vyko netradicinės pamokos, susitikome su broliu Tomu Pilch. Susitikimas buvo be galo šiltas, jaukus ir nuoširdus. Brolis liesdamas gitaros stygas, giedojo įvairias giesmes bei dalijosi savo šiluma ir šypsena kartu su mumis, gimnazistais. Jis kalbėjo apie mūsų gyvenimo pašaukimą, jog tai yra pašaukimas mylėti, dalintis šiluma, geranoriškumu, draugiškumu su kitais. Adventas ir visas kalėdinis laikotarpis tam ir yra skirtas, kad atsiprašytume, susimąstytume, padėkotume, jog skirtume savo brangų laiką patiems artimiausiems žmonėms. Koks yra svarbus dalykas tikėjimas ir pasitikėjimas vienų kitais. Manau, po šio susitikimo kiekvienas apmąstėme skleidžiamą brolio žinutę ir pajautėme ramybę širdyje.

Akvilė Šimanskaitė, Putinų gimnazijos
mokinių tarybos pirmininkė

Daiktus …naudoti,žmones …mylėti“„

Kiekvienais metais Putinų gimnazijos bendruomenė prieš pat atostogas sulaukdavo smagaus kalėdinio karnavalo, kuris, deja, šiais metais neįvyko.
Gimnazistams vyko susitikimas su broliu Tomu Pilch. Pokalbio metu vienuolis Tomas (Tomek) papasakojo apie savo gyvenimą, iš kur yra kilęs, kaip atsirado Lietuvoje, atvirai išsakė nuomonę apie gyvenimo prasmę ir pašaukimą. Prisistatydamas jis pats grojo gitara ir giedojo giesmę, buvo gera klausytis. Brolis Tomek pasidalijo savo mintimis apie meilę, kad tai yra vienas iš svarbiausių dalykų asmens gyvenime, tačiau įvardijo, kad šių dienų žmogus dažniausiai myli tik daiktus. ,,Daiktus reikia naudoti, o žmones mylėti, tačiau šiais laikais viskas daroma atvirkščiai,‘‘- sakė vienuolis, ir ši mintis, manau, privertė kiekvieną susimąstyti apie gyvenimo vertybes.

Susitikimas, nors ir vyko nuotoliniu būdu, negalėjome matyti tikrųjų mokinių emocijų, sužavėjo savo nuoširdumu ir atvirumu, o paties vienuolio grojamos ir giedamos giesmės drąsino nepasiduoti šiuo sunkiu laikotarpiu.
Man susitikimas patiko. Džiugu ir labai malonu, kad žmogus, atvykęs gyventi iš svetur, išmoksta tos šalies kalbą ir dar gali taip gražiai dėlioti savo mintis.

Alina Radišauskaitė, IVa kl.

Sukurk šventinį makiažą

Ib ir II klasių merginos turėjo unikalią galimybę dalyvauti visažistės mokytojos, grožio ir sveikatingumo studijos „Femina Laeta“ vadovės Alionos Čikiševienės dvi valandas trunkančiuose mokymuose. Mokymuose Aliona išdėsė teisingus odos priežiūros mechanizmus ir pademonstravo, kaip namuose, naudojant paprastas priemones, galima susikurti šventinį makiažą, išvengiant perteklinio priemonių naudojimo. Taip pat supažindino mokines su 2021 metų tendencijomis. Visus sužavėjo antrokių aktyvumas, jų vidinė motyvacija, palinkėjimai mokymų metu – atrasti tai, kas dar neatrasta.

Biologijos mokytoja metodininkė Vaida Sakalauskienė

Kalėdines mintis dovanų kraitelėn sudėliojo Vytautas Bigaila,
Putinų gimnazijos neformaliojo ugdymo mokytojas.

Nuotraukos Eglės Juodžiukynienės