Putinų gimnazijai – 11 metų (…o atvirlaiškiai plaukia!)

Žiupsnelis prisiminimų iš gimnazijos ištakų, kai ji dar buvo vidurinė

Nuskristi (vietoj prologo)

Vienuolika metų gėrio ir grožio sudėtinga sutalpinti į vieną gražią pastraipą. Kartais nusivylimas, kartais netgi ašaros, bet dažniau džiaugsmas ir tikėjimas, kad kiekviena diena yra vis naujas laiptas, kuriuo buvo lipta iki pat viršaus. Mokytojos juk mums dainuodavo dainą apie tai, kaip paukščiais virstame ir išskrendame, betgi pačios mums sparnus augino ir lydėjo iki pat viršaus, kur jau nebėra laiptų – vien dangus ir nepatirti toliai. Tai jiems buvome ruošiami mūsų klasėse. Jose gaudavom žinių. Siurbdavom šį maistą mūsų smegenims noriai ir intensyviai. Jei kažkuriems neužtekdavo, tie eidavo į biblioteką. Taip, į ją… – šiandien galime užeiti į internetą ir „nuskristi“ bet kur, o anksčiau – norintys „skristi“ eidavo į biblioteką: norite į senovės Egiptą – prašom, norite į antikinę Graikiją – prašom, gal su Tolstojum susipažinti, o gal su Žemaite… – PRAŠOM. Atsidarę daugelio klasių duris, viduje rasdavom vis kitą Mokytoją, atsidarę bibliotekos – tą pačią Marytę… – visada išklausysiančią, patarsiančią, tas jauno žmogaus plunksnas papustysiančią ir paleisiančią… – SKRISTI. Svarbu – būtų sugrįžta. Ar tai įmanoma šiandien? Sugrįžti po jau beveik 40 metų, kai pirmą kartą pravėriau mano pirmosios mokytojos Vilijos Pigagienės kabineto duris… Į tą pačią – Mano mokyklą – jau ne. Atvažiuoti ar ateiti į Mano mokyklą jau neįmanoma. Bet į ją įmanoma nuskristi… – užsimerkti ir NUSKRISTI. Ir vėl atverti mano 1 E duris. Dažnai taip padarau. AČIŪ Mano mokyklai, Mokytojams ir bibliotekos vedėjai Marytei už šį – patį brangiausią – išmokimą… SKRISTI.

Marius Ablačinskas,
1994 m. laidos abiturientas,

Europos profesinio mokymo plėtros agentūros
(CEDEFOP) Valdybos narys

Marius Ablačinskas (trečias iš kairės) su Lietuvos švietimiečiais.

Mokykla užaugino sparnus

Vieni gražiausių metų – mokykliniai. Žinau, kad daugelis prastai atsiliepia apie anų laikų mokyklas,
suvaržymus, iš aukšto žvelgusius mokytojus, griežtą drausmę ir neįdomias pamokas. Aš – ne iš tų!

Man mokykliniai metai – tai kūrybinio skleidimosi ir vertybių formavimosi laikas. Pastarosios
atkeliavo ne tik iš šeimos, bet kaip kokius įstabius deimantus vieną po kito atrasdavau geroje
literatūroje, spektakliuose, parodose. Buvau tikra knygų graužikė. Bibliotekoje labiausiai
nervindavo, kad vienu kartu neišduodavo daugiau kaip keturių knygų .Pradinėse klasėse tas plonytes per pusdienį perskaitydavau ir vėl atgal bibliotekon. Vėliau buvo knygų serijų etapai –klasikos romanai, poezijos etapas, „Siluetų“, pasakojusių žymių žmonių biografijas, etapas.. Šituos tiesiog dievinau, tapatinausi, į savo idealų lentynėles dėliojau autoritetus. Svajojau… Tas kūrybines
svajones mažais žingsneliais padėjo įgyvendinti klasiokai. Buvome klasė su polėkiu, kuriai nesvietiškai pasisekė, nes gavome tokią pat auklėtoją – chemijos mokytoją J. Rutkauskaitę,
aukojusią savo laisvalaikį, savaitgalius ar net vasaros atostogas mums. Keliavome, kūrėme
spektaklius, filmus, viktorinas, konkursus ir dar nežinia kokiu formatu užvadinti galimus įvykius…

Pirmosios kūrybinės kančios, pirmosios vadybinės patirtys… Dabar jau galiu drąsiai sakyti, mokykla davė ne tik žinias. Mokykla suteikė pasitikėjimo ir …sparnus. Ačiū tiems, kurie juos užaugino.

Inesa Pilvelytė, 1988 m. abiturientė,
Alytaus teatro direktorė

Anuomet

Sveiki! Dabartinė Putinų gimnazija, o anuomet Alytaus 6-oji vidurinė mokykla buvo pirmoji mokykla, kurią pradėjau lankyti. Iki šios dienos apie šią mokyklą mane užplūsta šilti prisiminimai. Pirmi žiburėliai, vasaros praktika, kai reikėjo prižiūrėti mokyklos gerbūvį. Toks anuomet buvo laikmetis. Tik šiltus žodžius galiu pasakyti ir apie mokyklos biblioteką. Visada mėgau skaityti, todėl man buvo išganymas vaikščioti tarp lentynų ir ieškoti mėgstamiausių knygų.

Rolandas Juonys, 1982 – 1989 m.

Pasiruošę padėti

Sveiki!

6 vidurinę mokyklą baigiau 1989 metais. Pradėjau nuo pradinių ir baigiau dvyliktoku. Tai galima
sakyti, kad tai buvo geriausi mano vaikystės ir paauglystės metai. Visada buvau apsuptas nuostabių
ir profesionalių mokytojų, kurie visada buvo pasiruošę padėti. Su daugeliu mokytojų bendrauju ir
dabar. Dar ką gerai atsimenu – tai nuostabias mūsų bibliotekininkes, kurių visada būdavau
išklausytas ir apdovanotas nuostabiomis knygomis.
Ačiū.

Mindaugas Klapatauskas, 1989 m. abiturientas,

Community safety officer warden (Bendruomenės saugos pareigūnas)

Gyvenimo dalis

Man arčiau namų buvo 7–oji vidurinė mokykla, tačiau aš, būsimas pirmokas, tvirtai nusprendžiau eiti į tą mokyklą, kurią jau lankė mano vyresnis brolis – į Alytaus 6–tą vidurinę mokyklą (dabar
Putinų gimnazija). Beje, šią, nors ir toliau nuo namų esančią, mokyklą baigė ir mano jauniausias
brolis.

Mokykloje man patiko. Kiek nuotykių ir išgyvenimų patirta! Vaikiška draugystė, pirmieji
apsikumščiavimai, o kur svaiginantis įsimylėjimo jausmas. Kaip smagu buvo žiemą atsisėsti ant
portfelio, apsikabinti tau patinkančią klasiokę ir leistis nuo šalia mokyklos esančio kalnelio.
Daugeliui iš mūsų mokykla tai nebuvo tik vieta, kurioje tu mokaisi. Tai buvo mūsų gyvenimo dalis.
O gyvenimas, patikėkit, tuo metu Alytaus 6–toje vidurinėje tikrai virte virė.

Likimas man ir mano kartai lėmė tapti daugybės, netgi lemtingų įvykių liudininkais – pradėję
mokytis giliame sovietmetyje, mokyklą jau baigėme nepriklausomoje Lietuvoje. Beje, 1990 m. baigę vidurinę, buvome pirmieji abiturientai, atestatus gavę jau lietuvių kalba. Tad mūsų paauglystė
buvo kupina naujų potyrių. Jauni žmonės visuomet trokšta keisti pasaulį, gyventi kitaip, nei gyveno
jų tėvai.

Mes taip pat turėjome daugybę svajonių ir norų gyventi kitaip. O juk tuomet ir laikmetis
buvo ypatingas. Prisimenu per didžiąją pertrauką aktų salėje balsu skaitomą A. Šapokos „Lietuvos
istoriją“, kurią dar visai neseniai buvo draudžiame skaityti. Prisimenu ir dažnus apsilankymus
mokyklos bibliotekoje. Tai buvo ta vieta, į kurią ateidavai ne tik knygų, bet ir aptarti perskaitytas
knygas bei pasidalinti naujienomis. Tuomet mes visi – mokiniai ir mokytojai – jautėme, kad
netrukus įvyks kažkas didinga ir labai reikšminga. Įvyks tai, kas greičiausiai pakeis mūsų visų
gyvenimus.

Mes buvome labai žingeidūs ir energingi. Mokytojams turėjo būti nelengva, bet mums pasisekė,
kad mokykloje dirbo labai daug šviesių, savo darbą mylinčių mokytojų. Jie mums leido labai daug.
Norit šokti rokenrolą – prašom, norit įkurti keliautojų būrelį – irgi prašom. O smagiausias ir galbūt pats įsimintiniausias nuotykis – tai mokyklos jubiliejaus proga mūsų surengta diskoteka. Direktoriaus leidimu (iki šiol neįsivaizduoju, kaip jis mums tai leido) ant stogo, virš paradinio
įėjimo į mokyklą, susinešėme aparatūrą ir pradėjome. Visame Putinų mikrorajone skamba muzika,
minia apačioje prie mokyklos šėlsta, o trys draugai – jauni didžėjai – svaigsta nuo to vaizdo,
mėgaujasi laisvės pojūčiu ir kuria ateities planus. Kai tau 17, atrodo, kad visas gyvenimas tau po
kojomis:)

Tai tik maža dalis mokyklinių prisiminimų. Galiu drąsiai pasakyti (ne tik dėl to, jog su amžiumi visi vaikiški prisiminimai atrodo rožine spalva) – man pasisekė. Gyvenau labai įdomiu laiku ir lankiau nuostabiausią mokyklą.

Rosvaldas Gorbačiovas, 1990 m. abiturientas,
žurnalistas, viešųjų ryšių specialistas

Dabar sugebu padėti

Prisipažinsiu, mokyklos svarbą supratau tik ją baigęs, po kokių 5–6 metų. Dar aiškiau tai suvokiau, kai mokytis išleidau savo vaikus.
Taigi man pasisekė: visiškai netikėtai pradėjau eiti į Alytaus 6-ąją vidurinę, kur sutikau keletą tikrų Mokytojų ir atradau Biblioteką. Rimtai. Pirmas skaidrus prisiminimas – apie trečios klasės
mokytoją. Ji sugebėjo mane suprasti ir vos per metus mano rusų kalbos dvejetas virto ketvertu
(pagal penkiabalę sistemą). Ir be korepetitorių, be papildomų pamokų namuose ar svečiuose.
Mokytoja padarė tokį įspūdį, kad, būdami nebe pradinukai, o jau ketvirtokai, penktokai, po pamokų
padėdavome jai „pailgintoje“ klasėje. Pamokų ten ir pats gavau daug: išmokau būti kantrus su
jaunesniu, išsiugdžiau empatiją ir suvokimą, kad lengva dirbti su gabiais, bet Mokytojas dirba su
visais.
Kaip supratote, nebuvau pirmūnas – buvau ketvertukininkas: galvą turėjau, bet laiko sėdėti prie
Knygų – ne.

Ir čia atsirado BIBLIOTEKA. Tiesą sakant, nepamenu, kaip 4 klasėje lietuvių kalbos mokytoja
mane sudomino knygomis, bet jos tapo laisvalaikiu, mada, pomėgiu, kolekcijos objektu. Vien
būdamas tarp knygų jausdavausi pakerėtas. Pasaulio, atsiskleisdavusio knygose ir per geografijos
pamokas, tiesą sakant, nesitikėjau pamatyti, tad keliaudavau po jį per pertraukas skaitydamas ar
nagrinėdamas žemėlapius…

Tik neapsigaukite, kaip buvau padūkęs kiemo vaikis, taip ir likau (mamai ne kartą teko mokėti už stiklų stiklinimą ar raudonuoti prieš komendantę dėl mano vaikiškų išdaigų), bet kasdien vis tiek
daug skaitydavau. Ypač po pamokų, laukdamas, kada draugus tėvai išleis į kiemą ar koridorių
(gyvenau bendrabutyje). Nors ne visada rasdavau laiko suvalgyti mamos pagamintus pietus, bet
beveik kasdien perskaitydavau apie 100 knygos puslapių. Taigi mokyklos biblioteka tapo vienu
pirmųjų žingsnių į ten, kur esu dabar… Ir vėlgi negalvokit, kad savo vaikus verčiu skaityti.
Paprasčiausiai tikiu atradimu. Vaikai knygas atranda, tik reikia kantrybės ir palaikymo… Esu
įsitikinęs, kad neįmanoma nemylėti knygų… Tereikia atrasti savo skaitymą!

Būtent 6-ojoje vidurinėje sutikau puikių Mokytojų (ypač sekėsi su matematikos), paruošusių mane ir universitetui, ir tėvystei, – ir dabar prireikus sugebu padėti savo septintokui ir devintokei. Klasės auklėtoja vos keliais patarimais, duotais prabėgant koridoriumi, pastūmėjo mane baigti vidurinę, o ne išeiti po 9 klasių, ką padarė ne vienas, mokęsis geriau už mane. Istorijos mokytojų dėka dar dabar vartau į sąsiuvinius perpieštus Graikijos, Prancūzijos žemėlapius, sukurtas karų ir karalysčių, atradimų istorijas ar drauge su klasioku kelias dienas braižytą, pieštą, konstruotą ir iš rusų kalbos išsiverstą stalo žaidimą apie geografinius atradimus ir piratus. Dar dėkingas baigiamųjų klasių istorijos mokytojai, nes pastebėjo, kad esu gabus teisei, ir vėlgi jos vienas sakinys pasuko mano gyvenimo kelią. Pasuko ir dabar mane džiuginančia linkme!

Nebuvau nei gabus, nei aktyvus mokyklos vaikas – buvau smalsus. Esu ypač dėkingas žmonėms, Mokytojams, tą smalsumą pastebėjusiems ir padėjusiems man pačiam jį išnaudoti. Todėl tapau tuo, kuo esu. AČIŪ, Mokytojai, AČIŪ, kad palaikėte!

Artūras Malinovskis, 1992 m. abiturientas,
komunikacijos specialistas (baigęs VDU)

Šiuolaikinės mokyklos ritmu

Alytaus miesto savivaldybės tarybos 2010 m. vasario 25 d. sprendimu Nr. T – 49 „ Dėl Alytaus Putinų gimnazijos įsteigimo ir jos nuostatų tvirtinimo“ numatyta nuo 2010 m. balandžio 1 d. Alytaus Putinų vidurinės mokyklos pagrindu, akreditavus joje vykdomą vidurinio ugdymo programą, įsteigti Alytaus Putinų gimnaziją (pasirašo Savivaldybės meras Česlovas Daugėla).
Minėtame sprendime nurodyta Valstybės įmonės Registrų centro Alytaus filiale 2010 m. balandžio 1 d. įregistruoti Alytaus Putinų gimnazijos nuostatus.

Kuo stipri Putinų gimnazija? Mano supratimu, ji atitinka šiuolaikinės mokyklos ugdymo ir ugdymosi kriterijus, ritmingai siekiama įgyvendinti numatytą tikslą – plėtoti dvasines, intelektines ir fizines asmens galias, ugdyti kūrybingą, atsakingą pilietį, įgijusį kompetenciją, būtiną tolesniam mokymuisi, sėkmingai socialinei integracijai. Pirmiausia pastebimi tvirti akademiniai ryšiai su KTU, jo pagalba renkantis studijas, siekiant karjeros. Be abejonės, ryški jaunųjų šaulių veikla, iniciatyvos ugdant patriotus įprasmina, paženklina gimnazijos kelią, pasirinktą kryptį.

Kas dar pritraukia jaunimą į Putinus? Drąsiai galima įvardinti gimnazijoje sėkmingai veikiančią Inžinerinių technologijų akademiją su visais žmogiškaisiais ir materialiaisiais ištekliais, tarsi koduotu Fab Lab pavadinimu, talpinančiu ir mokinių kūrybiškumą, ir atvirumą. Dar norisi paminėti socialinio Verslumo mokyklą, kuri projektine veikla gerai žinoma ir Lietuvoje, ir už jos ribų.

Tuometinių mokyklos vadovų – buvusio direktoriaus Alfonso Žiūko, direktoriaus pavaduotojų ugdymui Daivos Sabaliauskienės (dabar gimnazijos direktorė) bei Vytos Šiugždinienės profesionalumo, vadybinės išmonės, ryškiai išsiskiriančios iniciatyvos dėka štai Putinuose turime, ką turime. Kaip sakoma, gyvenkime, klegėkime, įvairiaspalviais balsais skelbkime, jog bendras darbas, gyvenimo išmintimi pagrįsti siekiai nugali rutiną ir bet kokią stagnaciją.

Vytautas Bigaila,
Putinų gimnazijos neformaliojo ugdymo mokytojas

Putinų gimnazijos nuostatų įregistravimo liudininkės tuometinės direktoriaus pavaduotojos ugdymui Vyta Šiugždinienė ir Daiva Sabaliauskienė

Kažkuo ypatingesni ?!

Minčių labai daug. Klasė buvo padykusi, bet pakankamai draugiška ir vieninga. Nebuvo didelių problemų su patyčiomis, kas labai svarbu. Prisiminimuose daug linksmų dienų, taip pat ir tokių, kai tekdavo visiems kartu raudonuoti už iškrėstas šunybes, tačiau mokytojai buvo labai supratingi ir griežtai nebausdavo. Paskutiniais metais jautėsi didelis dėmesys iš mokytojų, stiprus ruošimas egzaminams, taip pat mokykloje jautėsi tas pasiruošimas tapti gimnazija. Pabaigę gimnaziją – nebe mokyklą – buvome pakėlę galvas, kad esame kažkuo ypatingesni.
Baigusi Alytaus kolegiją, dirbu grožio prekių vyr. konsultante.

Irma Bernatavičiūtė,
2010 m. IV b klasės abiturientė

Malonu prisiminti…

Putinų gimnazijoje (tuometinėje 6 – ojoje vidurinėje mokykloje) pradėjau mokytis vyresnėse klasėse, baigęs pagrindinę mokyklą. Sprendimas pasirinkti Putinų gimnaziją nebuvo sunkus, nes ją rekomendavo ne tik šioje mokykloje jau mokęsi mano draugai, tačiau ir anos mokyklos mokytojai, nuolat pabrėžę aukštą mokymosi lygį bei dirbančių mokytojų kvalifikaciją šioje mokykloje.

Tenka pripažinti, kad pirmieji mėnesiai nebuvo lengvi, nes reikėjo prisitaikyti ne tik prie pasikeitusios aplinkos, bet ir prie mokymosi lygių skirtumo persikėlus iš rajono mokyklos. Visgi šis pereinamasis laikotarpis truko neilgai, nes patekau į labai draugišką klasės kolektyvą, kuris ne tik greitai priėmė į savo bendruomenę, tačiau ir supažindino su mokyklos aplinka bei padėjo tinkamai susidėlioti mokymosi prioritetus.

Mokykloje buvo sudarytos geros mokymosi sąlygos bei dirbo aukštos kvalifikacijos mokytojų kolektyvas, kuriuos galiu paminėti tik geru žodžiu. Nors dėl anksčiau minėtųjų priežasčių iš mokytojų kolektyvo sunku išskirti keletą asmenų, tačiau kaip ir daugeliui mokinių tikriausiai labiausiai įstrigo tie mokytojai, su kuriais teko daugiausiai dirbti, bendrauti bei kurie labiausiai prisidėjo prie gerų mokymosi rezultatų ir sėkmingo egzaminų išlaikymo. Todėl vis dar labai malonu prisiminti istorijos pamokas su mokytoja O. Marčiulaitiene, lietuvių kalbos pamokas su mokytoja D. Gintaliene, krepšinio pamokas su tuometiniu krepšinio mokytoju P. Mažučiu, su kuriuo visada buvo malonu pasivaržyti krepšinio rungtyse ir taiklumo konkursuose. Taip pat negaliu nepaminėti ir klasės auklėtojo V.Banišausko, kuris visada patardavo tiek mokymosi klausimais, tiek ir asmeniniais.

Taigi laiką, praleistą Putinų gimnazijoje, vertinu kaip vieną įdomiausių ir produktyviausių etapų, kuris ne tik padėjo įstoti į norimą universitetą ir specialybę, tačiau svarbiausia – leido susipažinti su įdomiais žmonėmis, su kuriais pažintis tęsėsi ne tik mokyklos ir studijų laikais, tačiau tęsiasi iki šiol.

Esu baigęs teisės bakalauro bei tarptautinės teisės magistro studijas Mykolo Romerio universitete. Dirbu Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos Teisės departamento Netiesioginių mokesčių skyriuje.

Eimantas Kvedaravičius,
2010 m. IV b klasės abiturientas

Mokyklos virsmas – smagu matyti!

Pradėjęs mokytis Putinų vidurinėje mokykloje baigiau jau Putinų gimnaziją. Buvo smagu matyti mokyklos virsmą, visus pokyčius. Dar iki jai tampant gimnazija, kasmet po vasaros ateidavom į vis atsinaujinusią mokyklą. Dalis mokytojų neatsilikdavo nuo technologinio mokyklos tobulėjimo bei siekdavo išnaudoti kuo daugiau naujų įrankių – projektoriai, ekranai, interaktyvūs testai ir užduotys kompiuteriuose tuo metu buvo visiška naujovė. Tiesa, kai kuriems, kaip biologijos mokytojai Irenai Petkevičienei, užteko ir jau dešimtmečiais pasiteisinančių būdų mokiniams sudominti – įdomus pasakojimas ir dar kartais pademonstruojamas stiklainyje esantis eksponatas, kurį matė ištisos kartos.

„Facebook“ naujienų sraute vis pasirodantys įrašai apie jaunųjų šaulių klasę, bendravimas su KTU ir kitos panašaus pobūdžio naujienos nuteikia pozityviai, kad Alytaus Putinų gimnazija nesustos augti ir toliau vystytis tinkama linkme.

2014 m. baigiau informologijos studijas Vilniaus universitete ir 10 metų dirbu komunikacijos srityje. Šiuo metu esu laisvai samdomas projektų vadovas bei internetinių svetainių kūrėjas. Priklausau Lietuvos šaulių sąjungai.

Ligitas Žvaliauskas, 2010 m. IV b klasės abiturientas

Negaliu patikėti …

Na, o iš mokyklos kokie prisiminimai… Negaliu patikėti, kad jau prabėgo beveik vienuolika metų po jos baigimo. Atrodo, dar visai neseniai teko minti takelius iki jos. Dabar pagalvojus likę tik patys gražiausi prisiminimai, linksmiausios akimirkos su klasiokais. Jau pasimiršusios bemiegės naktys prieš kontrolinius ir kitus atsiskaitymus.
Nesiryžtu dar sakyti, kad labai norėtųsi sugrįžti, tačiau ši mintis jau ir neatrodo labai baisi. Turbūt šiandieninė Aš elgtųsi kitaip, mokytųsi kitaip, bet ta pati šiandieninė Aš labai džiaugiasi, kad viskas buvo būtent taip, kaip buvo, nes kitaip nebūčiau šiandien čia, kur esu. Mokyklai esu dėkinga už nuostabius klasiokus, kurie dar ir šiandien likę geriausiais draugais.
Žinoma, esu dėkinga ir mokytojams, labiausiai už gyvenimiškąją patirtį. Visada būsiu labai dėkinga tuo metu buvusiai pavaduotojai, dabar jau direktorei Daivai Sabaliauskienei už nuoširdų palaikymą, nuraminimą ir pagalbą. Manau, kad mokyklos bendruomenė tikrai turi vieną geriausių direktorių, kokia tik gali būti.

Pagarbiai
Dovilė Barysienė (Aurylaitė),
2010 m. IV c kl. abiturientė

Klausiau, kas sakoma …

Sveiki, esu Matas Jonuška. Alytaus Putinų gimnaziją baigiau 2011 metais. Minėtoje gimnazijoje mokiausi penkerius metus. Galiu drąsiai teigti, kad tai buvo geriausi metai mokyklos suole! Čia radau puikius naujus draugus, nuostabius mokytojus, naujas veiklas, įkvėpimą naujiems neišbandytiems darbams. Tačiau apie viską nuo pradžių!

Aštuntoje klasėje, pradėjus lankyti tuometinę Putinų vidurinę mokyklą, puikiu ledlaužiu tapo krepšinio komanda. Čia susipažinau su nuostabiais žmonėmis, vėliau tapusiais draugais ir bendražygiais, kurie padėjo įsilieti į naujos mokyklos gyvenimą bei greitai ir neskausmingai pamiršti naujoko etiketę. Tačiau labiau už viską buvau nustebintas savo klasės šiltu sutikimu, o svarbiausia – auklėtojos Jolitos Adomaitienės rūpesčiu ir dėmesiu, kuris tuo metu taip buvo reikalingas. Būtent jos dėka pasiekiau daugiau nei galėjau tikėtis. Išmokau nugalėti baimę, apginti savo nuomonę, išmokau diskutuoti ir laisvai kalbėti, ėmiausi projektų, kurie kažkada atrodė neįmanomi.

Vienas tokių – gimnazijos mokinių taryba. Būtent joje atradau tas savybes, kurių net neįtariau turintis. Mokytojų bei puikios komandos dėka supratau turintis vadybinių gebėjimų. Būnant mokyklos mokinių taryboje pradėjau organizuoti bei pats vesti įvairius renginius. Auklėtojos paskatintas dalyvavau ir patekau į projektą, vykusį Danijoje, kur teko garbė pristatyti Lietuvą bei gimtąjį miestą – Alytų. Ši patirtis viena įsimintiniausių besimokant Putinų gimnazijoje. Buvau nepaprastai laimingas gavęs progą aplankyti tokią šalį, pažinti jos žmones, susirasti naujų draugų ir pažinti svetimos šalies kultūrą dar besimokant mokykloje. Grįžus atsirado dar didesnė motyvacija dirbti bei reikštis popamokinėje veikloje. Juo labiau, kad visada turėjau didžiulį palaikymą ir skatinimą draugų ir mokytojų. Tad tapau Alytaus miesto moksleivių tarybos nariu ir pasinėriau į Alytaus miesto gimtadienio organizavimo darbus. O einant paskutiniams metams mokykloje, ėmiausi ir paskutinio skambučio, išleistuvių organizavimo. Kai dabar mintimis grįžtu atgal, suprantu , kad paprastas atsitiktinumas gali labai pakoreguoti jauno žmogaus gyvenimą. Pakeitęs mokyklą ir pradėjęs mokytis Putinų gimnazijoje pasikeičiau ir aš.

Kada veiklos daugėjo, verta pripažinti, kad laiko mokslams lygiagrečiai mažėjo. Tačiau toje situacijoje ir vėl turiu padėkoti mokytojams, kurie sugebėdavo nukreipti teisinga linkme, kurie neleisdavo mesti pradėtų darbų ir vis skatindavo būti geriausia savo versija. Putinų gimnazijoje daugelis mokytojų nebuvo tik atsitiktiniai žmonės, kurie siekė prikišti galvą informacijos. Jie išklausydavo, kai būdavo sunku, kai dingdavo bet koks noras ir motyvacija toliau kažko imtis. Net tuo atveju, kai savo mylimiausią užsiėmimą – krepšinį – apleidau, būtent kūno kultūros mokytojai toliau skatino nepamesti savo svajonės. Greičiausiai dėl to, kad su pagarba klausiau, kas sakoma, iki šių dienų džiaugiuosi sutikęs kiekvieną Putinų gimnazijos mokytoją. Esu dėkingas šiai mokyklai už puikiausius metus.

Tačiau mokyklos organizacija yra kur kas daugiau – ne tik mokytojai. Vienas geriausių atsiminimų, kuriuo dalinuosi su visais iki šiol, – tai mano bičiulystė su mokyklos valgyklos darbuotojais. Kuomet paprašytas keletą kartų neatsisakiau padėti, buvau lepinamas iki dvyliktos klasės pabaigos. Mokykloje užėjęs į valgyklą dažnai būdavau pavaišinamas kavos puodeliu bei šviežia bandele su karamele. Panašus nutikimas buvo ir su mokyklos sargais, kurie dirbdavo savaitgaliais. Kadangi visada puikiai su jais sutardavau, savaitgaliais patekdavau į mokyklos krepšinio salę, kur nebūdavo nė vieno žmogaus. Tuomet, niekieno netrukdomas, kelias valandas galėdavau džiaugtis mėtydamas į krepšį. Tačiau dėl tokių privilegijų susitarėme, jog panaši informacija niekada negalės pasiekti mokytojų ar kitų mokinių. Manau, kad praėjus dešimtmečiui po mokyklos baigimo, galiu šią paslaptį paviešinti 😊.

Manau, kad nepameluosiu ir priversiu mokytojus nusišypsoti, – nebuvau pats paklusniausias ir lengvai sukalbamas mokinys. Dažnai mėgau garsiai išreikšti savo nuomonę, kuri ne visada buvo teisinga. Kartais, per pietų pertrauką nubėgęs namo papietauti, sugebėdavau pramiegoti visas likusias pamokas. Tačiau visos Putinų gimnazijos organizacijos dėka ir, žinoma, su geriausios Auklėtojos užnugariu sugebėjau nepamesti savo kelio, siekti tikslų, tobulėti ir tapti sąžiningu piliečiu.

Nuoširdžiai tariu AČIŪ Putinų gimnazijai, visiems mokytojams bei mokyklos darbuotojams už tai, jog iki šiol su šypsena veide galiu prisiminti nuostabų laiką mokykloje.

Matas Jonuška

2011m. abiturientas,
Vilniaus m. savivaldybės administracijos
Sporto ir sveikatingumo skyriaus vyr. specialistas

Atsiminimų autorius Matas Jonuška Užgavėnių šventėje.

Jaučiausi svarbi

Labai džiaugiuosi, kad kelias, kuriuo dabar einu, labai didele dalimi prasidėjo Alytaus Putinų gimnazijoje. Susiklosčius aplinkybėms, mokyklą teko pakeisti ir Alytaus Putinų gimnazijoje mokiausi nuo 8 klasės. Kiekvienam paaugliui keisti mokyklą – didelis iššūkis, tačiau tai, kaip buvau pasitikta ir kiek informacijos turėjau, su kokiais profesionaliais mokytojais dirbau, – pavertė šį pokytį dideliu džiaugsmu. Turėjau progos dalyvauti įvairiose užklasinėse veiklose ir nuolatos jaučiausi svarbi ir tobulėjanti bei nuoširdžiai auginama asmenybė.
Nors nuo mokyklos baigimo praėjo devyneri metai, tačiau visuomet ją prisimenu su šypsena ir iki šiol palaikau ryšius su kai kuriais bendruomenės nariais. Mieliausia tai, kad kiekvienas Alytaus Putinų gimnazijos mokinys turi progą tapti tvirtos ir darnios bendruomenės dalimi. Esu dėkinga
visiems mokytojams už tai, kad šiuo metu esu pasiekusi tai, apie ką mokykloje tik svajojau.

Ugnė Pocevičiūtė, 2012 m. abiturientė,
VU Ekonomikos bakalauro absolventė,
„No sugar Lovers“ įkūrėja ir ESO klientų aptarnavimo analitikė

Išankstinės nuostatos nepasitvirtino

Putinų gimnazijoje mokytis pradėjau tik nuo 10 klasės. Palikdama mažą kaimo mokyklą ir žengdama į miesto didelę kankino baimės, kad nepritapsiu, kad bus sunku, tačiau… Tikrai, pirmoji diena buvo sunki, viskas buvo kitaip nei mažoj mokyklėlėj – vietoj 11 klasiokų sulaukiau 29, nepažinojau nė vieno mokytojo ir nežinojau kabinetų. Tačiau ilgainiui viskas pasikeitė ir mano išankstinės nuostatos, kad bus sunku ir nepritapsiu, nepasitvirtino.

Putinų gimnazijoje praleidau tris gražiausius savo paauglystės metus. Susipažinau su daug naujų žmonių, klasiokų, mokytojų. Negaliu sakyti, kad visi mokytojai man patiko, bet neabejotinai visi paliko vieną kitą gyvenimišką pamoką. Tuometinis direktorius išmokė nevėluoti, nes rytais pasitikdavo skubančius mokinius. Pradėjus mokytis gražėjo ir mokyklos aplinka.

Iki šiol, kai kalba sukasi mokyklos link, aš su pasididžiavimu sakau „aš mokiausi šeštukėj“ (jos turbūt jau niekas seniai taip nevadina). Ir kaip pirmoji mokykla išmokė – stengiuosi visada pasisveikinti sutiktus buvusius mokytojus.

Mokiausi Kauno kolegijoje socialinio darbo, dabar mokausi VDU Švietimo akademijoje. Dirbu Sos vaikų kaime, taip pat esu visažistė.

Karolina Andriuškevičiūtė – Stankevičienė,
2013 m. abiturientė

Geros emocijos išlieka

Alytaus Putinų gimnaziją baigiau prieš 7 metus. Juokas, renginiai, projektai, išvykos, šventės mintyse prisimenamos taip ryškiai, kaip rytinis miesto vaizdas kiekvieną dieną vykstant į darbą. Nors Putinų gimnazijoje pasimokiau tik 2 metus, tačiau nuotaikingo mokyklinio gyvenimo subtilybių prisisėmiau su kaupu tiek, kad dar ir šią dieną jomis dalinuosi su aplinkiniais. Tuomet – mokyklos laikais – save būčiau įvardijusi kaip gerai besimokanti mokinė, tačiau neslėpsiu, kad pamokų metu mėgdavau erzinti mokytojus savo „juokeliais“. Greičiausiai dėl to į garbės lentą taip niekada ir nepakliuvau… Esu dėkinga mokyklai už pasitikėjimą organizuoti ir vykdyti įvairias veiklas, atskleisti savo talentus, už neblokuojamą juoką koridoriuose, kuris padėdavo suprasti, kuriame aukšte IVb klasė laukia pamokos. Visiems dabartiniams mokiniams palinkėčiau pasiimti maksimumą ne tik iš įdomių ar svarbių pamokų, bet ir iš linksmybių, renginių, susitikimų, kuriuose galite dalyvauti laisvu laiku. Neužmirškite, kad mokykloje žili plaukai dėl prastesnio pažymio tikrai neauga, o geros emocijos išlieka visam gyvenimui.

Dovilė Bunevičiūtė, 2014 m. abiturientė

Alytaus r. savivaldybės visuomenės sveikatos priežiūros specialistė

Visam gyvenimui

Alytaus Putinų gimnazija – tarsi antrieji namai. Juose praleistas laikas suteikė ne tik daug žinių, bet leido pažinti ir nuostabių žmonių. Vienas iš jų yra mokyklos bibliotekos vedėja Marytė Žuromskienė. Laisvu nuo pamokų metu laikas, praleistas bibliotekoje, iki šiandien yra palikęs tik geriausius atsiminimus. Nors mokyklą baigiau jau senokai, kiekvienais metais atvykstu aplankyti jos ir joje dirbančių nuostabių pedagogų. Šioje mokykloje praleisti metai padėjo atsiskleisti man kaip asmenybei, padėjo pasiruošti tolimesniems mokslo žinių siekiams bei susipažinti su žmonėmis, su kuriais bendrauju iki šiandien. Ši mokykla paliko tik šilčiausias prisiminimus visam gyvenimui.

Gintarė Jaruševičienė,2014 m. abiturientė,
apskaitos ir finansų srities specialistė

Gintarė Jaruševičienė (antra iš kairės)

Gyvenimo dirbtuvės

Mokykla – tai dirbtuvė, kurioje formuojamas augančiosios kartos mąstymas; reikia ją tvirtai laikyti rankose jeigu nenori paleisti iš rankų ateities (prancūzų rašytojas ir žurnalistas Henri Barbusse). Putinų gimnazija ir buvo mano gyvenimo dirbtuvės, kur susiformavo mano požiūris į ateitį, darbą ir apskritai į gyvenimą.
Gimnazija išmokė mane siekti savo tikslų ir galiu tvirtai pasakyti, kad veikla joje davė man tokią patirtį ir tokį stiprų pagrindą, kad dabar dirbu labai mėgstamą darbą ir tikiu, kad tai yra vienas iš gimnazijos nuopelnų. Tikiu, kad kiekvienas iš čia galėjome pasisemti daug, o visa tai galime naudoti dabar. Turiu pasakyti, kad visada smagu susitikti mokytojus ar atvykti į gimnaziją aplankyti senojo suolo, nes iš čia turiu tik geriausius prisiminimus.

Ligita Muzikevičiūtė,

2014 m. abiturientė,
Lietuvos Bušido federacijos marketingo vadovė

Jei ne mokykla…

Sveiki, esu Saulius Tacionis. Putinų gimnazijoje praleidau penkerius metus ir po gimnazijos baigimo jau prabėgo penkeri (buvau vienas iš tų, kuris spėjo pasimokyti 8 klasėje). Tik dabar susimąsčiau, kad visa tai prasidėjo prieš 10 metų! Šis laikas tiesiog metai po metų beprotiškai bėgo, kiekvieni praleisti metai gimnazijoje buvo savotiški, įdomūs, kupini džiaugsmo ir jaunatviško entuziazmo.
Dabar galiu pasakyti, kad jei ne mokykla, tai nebūčiau dabar tuo, kuo esu. Besimokant buvo tikrai gera atmosfera, o labiausiai tai, kad mokytojams buvo svarbu, kad tu išmoktumei, domėtumeisi ir tobulėtum (kitaip nei universitete, dėstytojams neaktualu … tave kažko išmokyti, jie tiesiog dėsto…). Su nostalgija atsimenu auklėtoją ir kuratorę bei savo dalelę manyje palikusius mokytojus, kuriuos matau iki dabar (auklėtoja – Danutė Krušnienė, kuratorė – Jolanta Kocimienė, chemijos mokytoja – Alvyra Geležauskienė, lietuvių kalbos mokytojos – Daiva Baliukonytė ir Laima Bautronienė, matematikos mokytoja – Danguolė Jaruševičienė bei biologijos mokytoja – Vilma Gumenikovienė). Sieti savo gyvenimą su gamtos mokslais mane sudomino biologijos ir chemijos mokytojos. Svarbiausia tai, jog jos mokymo metodais ir mokomojo dalyko turiniu taip sudomino, kad mane tai vis dar „veža“.

Šiuo metu esu baigęs bakalaurą (studijų programa „Medicininė ir veterinarinė biochemija) ir dabar siekiu magistro (laboratorinės medicinos biologija) bei dirbu Molekulinėje neuroonkologijos laboratorijoje laborantu ir atlieku baigiamąjį magistrinį darbą.
O viskas prasidėjo prieš 10 metų…

Ketvirtas iš dešinės Saulius Tacionis

Vieta, kur užaugau

Putinų gimnaziją iki dabar vadinu savo antraisiais namais. Tai vieta, kurioje aš užaugau ir atradau save. Čia niekam nerūpėjo, ar pirmadienį nusidažysiu plaukus mėlynai ar raudonai, nerūpėjo ir mano apranga, kuri kartais keldavo šypseną. Visas gimnazijos personalas norėjo tik geriausia, norėjo padėti išmokti ir pasiekti savo tikslų. Esu dėkinga už Jūsų kantrybę ir begalinę meilę. Ačiū ir už suteiktas galimybes, kurių buvo tiek daug! Ačiū už drąsą, kurią Jūsų dėka pavyko išsiugdyti. Aš nebūčiau tokia, kokia esu, be Jūsų visų palaikymo ir paskatinimo. Niekada nenustosiu Jums dėkoti ir Jumis didžiuotis.

Guoda Bobinaitė, 2016 m. abiturientė,

VGTU kūrybinių visuomenės komunikacijų magistrė

Tobula mokykla

Esu buvęs Putinų gimnazijos septintos laidos mokinys. Prisiminus visus 12 mokslo metų, geriausi buvo paskutiniai dveji, kuriuos ir praleidau šioje gimnazijoje. Tai tobula mokykla jaunam žmogui, kuris nori įgauti žinių, linksmai praleisti laiką ne tik pamokų metų, bet ir per šventes, kurias organizuoja gimnazija ir jos mokiniai. Joje dirba labai geri savo sričių specialistai, kurie jums padės eiti to link, ką nuspręsit daryti po mokyklos baigimo. Patys geriausi prisiminimai iš Putinų gimnazijos.

Osvaldas Balionis, 2016 m. abiturientas, Lietuvos kariuomenės kariškis

O. Balionis

Atsiminsiu dar ilgai

Esu dėkinga Putinų gimnazijai, o labiausiai jos mokytojams, su kuriais beveik visada buvo galima sukurti tikrą ir nuoširdų ryšį. Pokalbius su pedagogais pertraukų ar užklasinių veiklų metu atsiminsiu dar ilgai. Tai žmonės, kurių žodžiai galvoje skamba iki šiol, įgaudami vis naujas prasmes ir primindami, kokią įtaką jie turi mano gyvenime. Putinų gimnazijoje visada jaučiausi reikalinga, pastebėta, išgirsta bei vertinama. Čia reikėdavo tik truputėlio noro, o galimybės atsirasdavo pačios. Ačiū!

Baigiau VU Kūrybos komunikacijas, dirbu Menų spaustuvėje.

Vaiva Gudaitytė, 2017 m. abiturientė

Daug pirmųjų kartų

Mano pirmasis pasimatymas su mokykla įvyko 2006 metais, kai dabartinė Putinų gimnazija dar vadinosi vidurine mokykla. Čia pirmieji prisiminimai iškyla su nuostabia pradinių klasių mokytoja Vilija Pigagiene, šauniais klasiokais (jų dalimi iki dabar palaikau ryšį), šokių pamokomis, koncertais, daugybos lentelės ,,kalimu” ir begalybe kitų nepakartojamų prisiminimų.

Vėliau jau Putinų gimnazija. Čia atėjusi jaučiausi pakankamai subrendusi (dabar pagalvojus – tikrai ne) ir buvau įsitikinusi, jog gimnazijos bendruomenė šiltai priims vėl sugrįžusius savus mokinius. Smagu buvo pažinti puikius, profesionalius mokytojus, kurių dalyko pamokas iš dabarties perspektyvos galėčiau pavadinti gyvenimo pamokomis. Gimnazijoje išmokau būti labiau atsakinga, savarankiška, ambicinga.
Apibendrinant man ši mokykla daug ką sako. Tai juokas, draugai, daugiausia tai pirmieji kartai: pirmoji simpatija, pirmasis pagyrimas, pirmasis šokių žingsnelis, pirmoji nuoskauda dėl (ne)didelės nesėkmės, pirmasis dešimtukas, pirmasis vairavimas, pirmoji daina, spektaklis ir dar daug daug pirmųjų kartų – visus išvardinti būtų sunku.

Baltai pavydžiu būsimiems, esamiems Putinų gimnazijos gimnazistams. Mylėkite mokyklą, gerbkite mokytojus ir nesisielokite dėl neigiamo įvertinimo. Viskas yra, buvo ir bus gerai!

Ugnė Barzdaitytė 2018 m. abiturientė,
VU kūrybos komunikacijų studentė

Ugnė Barzdaitytė (I-oje eilėje pirma iš kairės) su šokių studijos „Svaja“ kolektyvu

Lyg grįžusi namo

Putinų gimnazija – tai mokykla, kurioje mokoma ne tik lietuvių kalbos ar matematikos. Tai mokykla – kurioje ugdomos kūrybiškos, verslios, veiklios, drąsios ir savimi pasitikinčios asmenybės. Čia aš išmokau ne tik skaičiuoti logaritmus, nagrinėti B. Sruogos „Dievų mišką“ ar padaryti dramblio nosį chemijos laboratorijoje, bet ir turėjau galimybę įkurti savo mini verslą, išmokau dirbti komandoje, padėti kitiems bei galėjau išreikšti save organizuojant renginius ar kuriant šokio choreografijas. Gimnazijoje nė vienas nelieka nepastebėtas, nes mokytojai – ne tik mokytojai, – jie draugai, kolegos, kartais net mama ar tėtis. Kiekvieną kartą užsukusi į gimnaziją jaučiuosi lyg grįžusi namo – visi pasitinka su šypsena, pakviečia arbatos ar net pasiūlo vesti pamoką bei pasidalinti savo patirtimi studijuojant, taip galbūt bent vienam mokinukui padedant apsispręsti, kokiu keliu žygiuoti po mokyklos.

Gustė Bernatavičiūtė, 2018 m. abiturientė,
VDU verslo administravimo studentė

Tapau verslininke

Atrodo, visai neseniai mokiausi gimnazijoje. Man tai buvo patys geriausi, patys įsimintiniausi ir patys turiningiausi ketveri metai. Kodėl? Viskas prasidėjo nuo to, kad tapau verslininke dar mokykloje. Su verslumo mokykla ir mokytoju Donatu, o vėliau Jolita pasiekiau labai daug. Išmokau verslo pagrindų, kritinio mąstymo, verslo subtilybių bei uždirbau realius pinigus. Vėliau, prisijungusi prie mokinių tarybos (grifukų), leidau savo fantazijai veikti visu pajėgumu ir taip tapau mokyklos, o vėliau ir miesto mokinių tarybos pirmininke. Patirtis neįkainojama, o dargi šios veiklos gimnazijoje supažindino mane su mano gyvenimo meile.
Aš nežinau, ar dar kam labiau galėčiau būti dėkinga už tai, ką išmokau ir kas man praverčia kiekvieną dieną? Aš sakau labai AČIŪ visai gimnazijos komandai ir visiems, kurie tuos metus dirbo, mokėsi, padėjo ir linksminosi kartu.

Lietuvos verslo kolegijos absolventė
Karolina Slavinskaitė, 2018 m. abiturientė

Nebijojau jaustis savimi

Tie metai, kai mokiausi Putinų gimnazijoje, atnešė daugybę gražių akimirkų į mano gyvenimą. Ši mokykla išugdė mane kaip asmenybę. Draugiški mokytojai, kurie visada padėdavo net ir ne pamokų metu, puikios administracijos darbuotojos, kurios visuomet paklausdavo, kaip sekasi, na, ir žinoma – Direktorė, į kurios kabinetą galėdavau įeiti be jokios baimės.
Putinų gimnazija yra viena didelė šeima, kuri apgaubia Tave savo meile, pasidalijimais patirtimi. Įvairūs popamokiniai renginiai leido atsiskleisti ne vienam mokiniui, o kartais – net ir mokytojui. Čia iš tiesų buvo labai labai gera… Visuomet prisiminsiu šią gimnaziją, nes joje nebijojau jaustis savimi.

Dabar Kauno kolegijoje gilinuosi į buhalterijos paslaptis.

Greta Tumynaitė, 2019 m. abiturientė

Ypatingas paprastumas

Sugrįžus į Alytų, praeidama pro mokyklos kiemą, labai norisi užsukti ir su visais pasisveikinti. Labai gera prisiminti viską, ką ten sukūrėme, tik gaila, kad atėjo toks laikas, kai visi dabar esame „uždaryti”. Negalvojau, kad pasiilgsiu mokyklos, bet tikrai jos pasiilgstu! Vien dėl bendruomeniškumo jausmo, kai jautiesi savas žmogus ir gali jaustis laisvai. Daug pažįstamų veidų, veiklos. Žinoma, labiau pasiilgstu tos atmosferos nei mokslų, ir tos veiklos, kuria užsiėmiau mokykloje. Iš tikrųjų šioje mokykloje save atradau! Pasiilgstu ir mokytojų, atrodo, taip norisi sugrįžti, pakalbėti, pabendrauti – jie visad suprasdavo, išklausydavo.

Prisimenu, jog atėjus buvo labai gera, kai mokytojai į tave žiūri kaip į žmogų. Visas mokyklos personalas tikrai prisidėjo prie tos geros atmosferos, o tai labai svarbu! Taip pat prisimenu, kai galvojau, į kokią mokyklą eiti, ir atėjusi tikrai nepasigailėjau. Kai kurios mokyklos atrodė labai save išaukštinusios, o ši atrodė paprastesnė. Tad atėjusi nepasigailėjau, nes atrodo tas paprastumas ir buvo ypatingas.

Manau, ši mokykla tuo ir skiriasi – paprastumu ir bendruomeniškumo jausmu. Laisvė save atrasti, klysti, taisytis. Niekad nepamiršiu ir tų penktadienių ar šventinių dienų, kai fojė būdavo pilna juoko, muzikos, o tai būtent sukūrė tą šiek tiek laisvesnę atmosferą, kuri labai reikalinga, nes vien tik mokslai ar darbas labai mus nuvargina. Todėl gera būdavo trumpam atitrūkti nuo visos tos mokyklinės rutinos nors pertraukų metu. Ir yra tikrai daug kitų veiklų, jei nori atitrūkti nuo rutinos. Prisimenu, kai subūrėme tinklinio būrelį, PGKL atsirado, šokiai, dailė ir teatras, kurio pamokos ir užklasinė veikla iki šiol vieni geriausių prisiminimų.

Niekad nepamiršiu ir Grifukų, savo tarybos, kuri buvo mano gyvenimo dalis, ir tikiu, kad vis dar yra! Sunku patikėti galbūt, kad mokykla gali būti antri namai, bet man ši mokykla tikrai buvo ir yra! Už šį jausmą esu dėkinga savo kuratorei Jolantai, administracijai, mokytojams, kitam personalui ir, žinoma, savo XI laidai. Tikiuosi, greitai vėl pasimatysim!

Beatričė Bradauskaitė, 2020 m. abiturientė,VU kūrybinių industrijų studentė

Beatričė Bradauskaitė su gimnazistu Irmantu Dumbliausku

Nuolat prisimenu

Labai džiaugiuosi, jog kažkada pasirinkau mokytis Putinų gimnazijoje. Čia gavau visus įrankius ir didžiulę laisvę: kurti, bandyti, tobulėti ir dalyvauti. Į gimnaziją atėjau su didžiulėmis, kupinomis baimės ir nepasitikėjimo akimis. Tačiau nuolatinis palaikymas, skatinimas mokytojų ir vadovybės įkvėpė tikėti savimi. Daugybę kartų atstovavau savo klasei, laidai ir net pačiai gimnazijai. Šiandien, sėdėdama jau universiteto suole, nuolat prisimenu gimnaziją ir ką išgyvenau per šiuos gimnazijos metus. Visada būsiu dėkinga šiai bendruomenei.

VGTU Kūrybinių industrijų studentė
Ieva Jurčiukonytė, 2020 m. abiturientė

Visko būta

Neretai prisimenu savo ketverius mokslo metus, prabėgusius Alytaus Putinų gimnazijoje. Visko būta. Griežti mokytojų žodžiai, neteisingi atsakymai, blogai sudėti skyrybos ženklai ir netgi tas vienintelis pavėlavimas į lietuvių kalbos pamoką, kurį šiandien prisimenu su šypsena. Jį lydėjo pati įsimintiniausia bausmė ‒ S.Nėries eilėraščio „Maironis”, kurį atmintinai moku iki šiol, deklamavimas prieš klasę. Mūsų gimnazijoje nestigo kūrybinės veiklos. Ne vien piešėme, šokome ir vaidinome, mes kūrėme savo meninius pasirodymus kaip tikros artistų trupės, todėl ne veltui labai laukdavome įvairiausių mokyklos švenčių. Pati šilčiausia gimnazijos atmosfera vyravo kuratorės Jolantos kabinete, kur ne tik kvepėjo mėtų arbata, bet ir meile savo mokiniams, nuoširdžia dvyliktokų draugyste. Esu be galo dėkinga mokytojams už pamokas, gyvenimiškas pamokas, kurias supratau tik pabaigusi mokyklą. Ąžuolai iš tikrųjų šiltnamio sąlygomis neauga.
Putinų gimnazijoje buvo gera mokytis, kurti ir augti.

Aistė Kundrotaitė, 2020 m. abiturientė

VU aplinkosaugos ir aplinkotyros studentė

Visada laukiami

Dvi persipinančios laiko juostos – Alytaus Putinų gimnazijai (buvusiai 6 vidurinei) – jau 47-ieji metai, Alytaus Putinų keturmetei gimnazijai – 11 metų.

Atsigręžus atgal ir į 2010 metus pažvelgus su šiandienine patirtimi, didžiuojuosi sava bendruomene – kiekvienu mokiniu, mokytoju, specialistu, darbuotoju, vadovu, kūrusiu ir kuriančiu tai, ką šiandien turime.
11 metų veikla išgrynintoje gimnazijoje visai bendruomenei susijusi su naujais patyrimais, iššūkiais – tūkstančiais kitokių pamokų, šimtais įvairiausių renginių, dešimtimis idėjų, kurios dabar kitų įvardijamos kaip inovatyvios, mūsų jau puoselėjamos kelerius metus.

Šiandien gimnazijoje dėl pandemijos tylu, tačiau intensyvus darbas „verda“ už ekranų. Gimnazistams leidžiama pažinti, o gal ir atrasti save, klysti ir suprasti, kad kiekvienas tikslas turi savą kainą. Ko gero, tada nerimą pakeičia pasididžiavimas išugdytais drąsiais mokiniais, šimtukininkais, olimpiadų, sportinių varžybų, kitų konkursų nugalėtojais, jaunaisiais šauliais, atsakingai puoselėjančiais pilietinės visuomenės vertybes. Už bendradarbiavimą esu dėkinga ir gausiam būriui tėvelių, kurie pasitiki mumis ir kartu sprendžia iškilusias problemas.

Per 11 gimnazijos metų abiturientams įteikti 1347 brandos atestatai. Jų svajonių išsipildymas ar savo kelio atradimas – mums didžiausia padėka. Todėl sakau kuo nuoširdžiausiai, kad esate laukiami ir tie, kurie mokėtės, o dabar keliaujate atsiminimų tiltais, ir tie, kurie ketinate artimiausią rugsėjį praverti gimnazijos duris, siekdami gimnazisto biografiją susieti su mūsų mokykla nuo pirmosios ar kurios kitos aukštesnės gimnazijos klasės, išgyvendami ir brandų akademinį amžių, ir paauglišką kūrybiškumo etapą.

Tad eikime kartu toliau ir ieškokime!

Putinų gimnazijos direktorė Daiva Sabaliauskienė (Eglės Juodžiukynienės nuotrauka)

Gimnazijos I-os laidos tradicinė vinjetė