Kelionė po Šiaurės Žemaitiją
Birželio 25 –ąją Alytaus Putinų gimnazijos bendruomenę lepino ir Vytautas Bigaila, suorganizuodamas įsimintiną kelionę po Šiaurės Žemaitiją, ir tarsi „užsakytas“ oras.
Turininga ekskursija prasidėjo nuo Simono Daukanto memorialinio muziejaus aplankymo Papilėje (Akmenės raj.) Čia išklausėme muziejaus vadovės Ernestos Šmukštaitės pasakojimą apie žymųjį Lietuvos romantinės istorijos kūrėją, aplankėme jo paminklą, kuris pastatytas 1928 m. daugiausia iš mokytojų surinktų lėšų (skulptorius Vincas Grybas). Užkopėme į Papilės piliakalnį, 1864 m. amžinajam poilsiui priglaudusį Lietuvos šviesuolį Daukantą. Nusileidome ir į Lakštingalų slėnį Ventos regioniniame parke, pastovėjome penkiolikamienės liepos, skaičiuojančios 150 metų, pavėsy. Gimnazijos socialinė pedagogė Rimtautė Marčiulionienė čia nustebino padainuodama iš savo tėčio išmoktą žemaitišką dainą.
Paragiuose (Akmenės raj.) Lazdynų Pelėdos slapyvardžiu pasirašinėjusių rašytojų seserų Sofijos Pšibiliauskienės ir Marijos Lastauskienės tėviškėje – dvarelyje mūsų jau laukė svetingoji muziejaus vadovė Sandra Sakalauskienė. Besiklausydami jos pasakojimų glaudėmės prie senuosius dvaro šeimininkus menančių liepų, alyvų ir jazminų krūmų apsuptyje apžiūrėjome autentišką akmeninį stalą, prie kurio rašė bei svajojo seserys Sofija ir Marija. Dvaro kultūros pažinimą pratęsė gidės pasakojimai name – muziejuje. Sodybos šeimininkės pavaišinti iš šeivamedžio pagamintais saldainiais bei gėrimu (edukacinis užsiėmimas „Šeivamedis – ir vaistas, ir maistas“), keliavome į šios ekskursijos vadovo V. Bigailos tėviškę Viekšnius (Mažeikių raj.)
Jaukioje miestelio kavinaitėje susėdę prie didelio stalo skanavome autentišką to krašto patiekalą – „pusmarškonę“ košę. Nors patiekalas išties labai sotus ir laikomas vyrišku valgiu, bet kalorijos dėl intensyvios programos tądien pravertė. Mūsų dar laukė daug įdomių objektų. Vienas iš jų Lietuvai daug nusipelniusių trijų brolių profesorių – Mykolo, Vaclovo, Viktoro Biržiškų – namas-muziejus, kuriame glaudžiasi ir miestelio biblioteka bei įrengta profesorių Biržiškų memorialinė ekspozicija. Įtraukiantis muziejininkės Danutės Končienės pasakojimas tęsėsi ir pačiame Viekšnių miestelio centre įsikūrusioje senojoje vaistinėje. Manoma, kad tai seniausias Viekšnių pastatas, statytas XVIII a. Čia lankytojai gali ne tik susipažinti su autentiška XIX a. pabaigos vaistinės ekspozicija, senaisiais farmacijos reikmenimis, farmacininko gyvenamąja aplinka, bet kartu išgirsti ir unikalių istorijų apie to meto inteligentijos gyvenimą.
To paties Mažeikių rajono Židikų miestelyje sustojome prie balto namelio pagrindinės gatvės pradžioje. Čia įsikūręs rašytojos Marijos Pečkauskaitės-Šatrijos Raganos memorialinis muziejus, kuriame klausėmės įdomiai ir puikiai žemaitiškai kalbančios gidės Erikos Skeivienės. Šiame miestelyje Šatrijos Ragana praleido paskutinius penkiolika savo gyvenimo metų. M. Pečkauskaitė Židikų miestelio bendruomenėje garsėjo savo labdaringa veikla – įsteigė lietuvišką mokyklą, ligoninę, senelių prieglaudą. Ne veltui Židikuose tiek daug įamžinta Šatrijos Raganos atminimo – pagrindinė gatvė, gimnazija, miestelio parkas pavadinti rašytojos vardu. Aplankėme ir miestelio kapinėse esančią koplyčią, kurios rūsyje palaidota rašytoja.
Jau gerokai popiet suneštinėmis vaišėmis pasistiprinome prie Barstyčių akmens (Skuodo raj.) Barstyčių (arba Puokės) akmuo – didžiausias riedulys Lietuvoje, Puokės kaime. Barstyčių akmuo yra 13 m ilgio, 9 m pločio, 4 m aukščio ir sveria net 680 tonų.
Mažąja kultūros sostine šiemet paskelbtuose Barstyčiuose atidengta medžio skulptūrų kompozicija, kurioje pavaizduotas velnias, laumė ir ragana. Tai vietos meistrų sukurtas ansamblis (projekto tema ,,Mitologijos ženklai Barstyčių žemėje“). Čia žemaičių tautodailininkas, liaudies menininkas Antanas Jankauskas pristatė savo skulptūrų kompoziciją negrįžusiems iš Sibiro atminti. Barstyčių žemė yra išauginusi daug žymių, talentingų žmonių. Jiems paskirta miestelį puošianti dešimties suoliukų alėja. Po gausių fotosesijų su įspūdingomis skulptūromis iškeliavome į Žemaičių Kalvariją (Plungės raj.)
Kalvoto reljefo miestelis seniau buvo vadinamas Gardais, mat iki šiol yra išsaugojęs IX–XIII a. būdingą kelių ir gatvių tinklą. Žemaičių Kalvarijos Motiejaus Valančiaus gimnazijos mokytojo Broniaus Kleinausko pasakojimų klausėmės Švč. M. Marijos Apsilankymo mažoji bazilikoje, poeto Vytauto Mačernio žūties vietoje bei jo muziejuje. Čia išgirdome daug įdomių istorijų apie talentingo poeto gyvenimą. Viena iš tokių, kad studijų metais V. Mačernis draugavo su Juozu Miltiniu, Vaclovu Blėdžiumi, Donatu Banioniu, kurie gana dažnai atvykdavo pasisvečiuoti į Šarnelę. Mačernių ūkyje labai reikėjo vyriškos darbo jėgos, bet kiek padirbęs Juozas Miltinis konstatavęs, kad inteligento rankos tokiems darbams nesukurtos… Muziejuje galėjome apžiūrėti mažytį artilerijos sviedinio skeveldros gabalėlį, pataikiusį poetui tiesiai į galvą ir pasiglemžusį jo gyvybę. Nelaimė įvyko šalia Žemaičių Kalvarijos, prie Šv. Veronikos koplyčios, kai V. Mačernis su draugu jau ruošėsi palikti Lietuvą. Likimo scenarijus buvo kitas – žemaičių žemė savo talentą pasiliko amžiams…
Mūsų išvykos vadovo V. Bigailos sumaniai atrinkti Šiaurės Žemaitijos objektai leidžia dar kartą įsitikinti, kokių įdomių ir dar nepažintų lankytinų vietų turime Lietuvoje.
