Gimtosios kalbos turtai
Putinų gimnazijoje svečiavosi žemaičių kalbos tyrinėtojas, jos puoselėtojas, humanitarinių mokslų daktaras, profesorius Juozas Pabrėža iš Šiaulių. Susitikimą organizavo gimnazijos kultūrinio sambūrio „Putinų balsai“ vadovas Vytautas Bigaila. Profesorius kalbėjo mokiniams apie tarmes, jų atsiradimą. Ypatinga yra žemaičių kalba, kuri ilgą laiką vadinta lietuvių kalbos dialektu. Svečias džiaugėsi ir didžiavosi, kad ir žemaičių kalba, kaip viena iš keturių baltų (latvių, latgalių, lietuvių, žemaičių) gyvų, savarankiškų, seniausių pasaulio kalbų, yra įtraukta į tarptautinį kalbų registrą.
Profesorius pažymėjo, kad žemaičių kalba atsirado maždaug 7-ajame amžiuje ir buvo viena iš gentinių Rytų baltų kalbų. Aukštaičiai ir žemaičių kalbos tarmės skirstomos į patarmes, šios – į šnektas, pašnektes ar dar mažesnius tarminius vienetus. Mūsų kalbos spalvingumą pailiustravo lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja metodininkė Algida Sabonienė aukštaičių uteniškių tarme savo sukurtu eilėraščiu „Pakartojimas “. Štai ką po renginio kalbėjo II a kl. mokinė Vaida Stagniūnaitė: „Gal pradžioje ir buvo sunku suprasti, bet mokytoja viską puikiai paaiškino ir net išmokome naujų žodžių! Pasirodo, ne kiekvienas žino, ką reiškia žodis „musėt“. Netgi keliese pradėjo juoktis: žodis skamba lyg „musė“, o reikšmė visiškai skirtinga!“
Taip pat nuotaikos paskaidrinimui išgirdome Roko Kašėtos dainos įrašą apie dzūkelį Kukucį (labai primena poeto M. Martinaičio žemaitį Kukutį!) pietų aukštaičių (dzūkų) varėniškių tarme.
Tarmės, jų kaita, plėtimasis padeda pažinti mūsų istoriją, mūsų tapatybę, yra mūsų gimtosios kalbos turtas. J. Pabrėža, kilęs iš Skuodo, rodė mokiniams žemaičių kalbos tarmių žemėlapį, kuris aptariamas jo parašytoje monografijoje „Žemaičių kalba ir rašyba“. Kalbėdamas ir aiškindamas apie tarmes ir jų atsiradimą, profesorius pažymėjo, kad tarmės rodo vienokią ar kitokią žmogaus priklausomybę nuo regiono. Žemėlapyje rodė regionus ir juose paplitusias tarmes. Lietuvių kalba yra viena iš mažiausiai pakitusių indoeuropiečių kalbų, todėl ir tarmių amžius, spėjama, yra apie tūkstantis metų. Tarmes būtina puoselėti, jas išlaikyti, kalbėtis tarmiškai. Tarmės nenyksta, kaip daugelis galvoja, o keičiasi.
Mokinių žinojimas apie tarmes, domėjamasis jomis, nepainiojimas jų su bendrine kalba – vienas iš šios paskaitos tikslų. Taigi, kad tarmes reikia puoselėti ir kalbėjimas tarmiškai yra vertybė, po Juozo Pabrėžos paskaitos neliko abejojančių. Po paskaitos ta pati gimnazistė Vaida porino: „Mokslininkas Juozas Pabrėža mums labai šiltai ir smagiai pasakojo apie tarmes, net pateikė kelis anekdotus apie skirtingų tarmių atstovus. Taip pat minėjo begalę pavyzdžių ir net pasistengė išversti visa tai į mums labiau suprantamą kalbą! Nuoširdžiai dėkojame kalbininkui už tokią pamoką ir apsilankymą mūsų gimnazijoje.“
Vakarop garsusis žemaitis iš Šiaulių, pasivaikščiojęs po Dainų slėnį, perėjęs per Nemuną aukščiausiu Lietuvoje pėsčiųjų tiltu, pasigrožėjęs Dzūkijos sostinės pavasarėjančia gamta, tesėjo žodį gerbiamai Janinai Ingelevičienei, Alytaus TAU vadovei, – apie žemaičių kalbą ir jos tarmes skaitė paskaitą minėto universiteto klausytojams. Juk buvo pažadėta dar 2019 – Žemaitijos metais, kai pirmąsyk lankėsi Alytuje.
Marytė Žuromskienė,
Putinų gimnazijos bibliotekos vedėja
