Administracinė navigacija
Putinų gimnazija

Name prie Tauro kalno…

Šildant kalendorinio pavasario saulutei Alytaus Putinų gimnazijos jaunieji korespondentai su pulkeliu bendraklasių išvyko į Vilnių aplankyti vieną istorinį daugiabutį, esantį Tauro g. 10. Šiuo adresu gyveno ne vienas įžymus lietuvių rašytojas, nes nuo 1940 metų, po Lenkijos okupacijos, tai buvo Vilniaus universiteto dėstytojų gyvenamoji vieta.

Šįsyk aplankėme Vincą Krėvę-Mickevičių ir Vincą Mykolaitį-Putiną. Išvykai vadovavo neformaliojo ugdymo mokytojas Vytautas Bigaila ir lietuvių kalbos mokytoja metodininkė Irena Sakalauskienė, kartu keliavo bibliotekos vedėja Marytė Žuromskienė. Pirmiausia mus maloniai sutiko Vinco Krėvės–Mickevičiaus memorialinio buto-muziejaus vadovas Vladas Turčinavičius, kurio išsamus pasakojimas gerokai praplėtė mūsų akiratį. Reikia pasakyti, jog šie metai rašytojo biografijoje yra reikšmingi: spalio 19 d. sukanka 140 metų, kai gimė būsimasis rašytojas Subartonių kaime, netoli Merkinės. V. Krėvė buvo itin išprusęs. Pradžioje mokėsi Merkinės mokykloje. Pasimokęs privačiai Vilniuje, Peterburge išlaikė 4 gimnazijos klasių egzaminus ir 1900 m. įstojo į Vilniaus kunigų seminariją, kurioje mokėsi 2 metus, po to iš jos pasitraukė. 1904–1908 m. mokėsi Ukrainoje – Kijevo, Lvovo universitetuose (Gaila, kad ten dabar siautėja karo audra. Rusija nori parklupdyti savo kraštą ginančius ukrainiečius).

Daugiau kaip dešimtmetį V. Krėvė dirbo Baku gimnazijoje rusų kalbos ir literatūros mokytoju. Iš Azerbaidžano į Lietuvą grįžo tik 1920 m. Vincas Krėvė-Mickevičius mokėjo lotynų, senąją graikų, lietuvių, vokiečių, rusų, lenkų, ukrainiečių, bulgarų kalbas, buvo susipažinęs su sanskritu. Šiame bute rašytojas gyveno su žmona Ona Marija (buv. Rebeka) iš Baku ir dukra Ona Aldona. Bute gausu Krėvės parašytų knygų. Ant sienos kabo persiškas kilimas, kuris tais laikais buvo labai madinga puošmena. Iš gido sužinojome, kad sanskritas, senoji indų kalba, yra labai panaši į lietuvių kalbą. Taip pat sužinojome, kad nė viena V. Krėvės-Mickevičiaus knyga parašius nebuvo spausdinta Lietuvoje, kad knygos buvo spausdinamos gotišku šriftu.

Tiesa ta, kad šis rašytojas tris savaites buvo taip vadinamoje 1940 m. „Liaudies vyriausybėje“ kaip užsienio reikalų ministras bei Ministras pirmininkas. Beje, jis buvo susitikęs su sovietų komisaru V. Molotovu. Mes išgirdome gyvą V. Krėvės balsą, iš emigracijos minint jo 70-metį. Mus labai nustebino V. Krėvės balso specifinis skambesys. Muziejus pasirodė išties įdomus, gan erdvus ir tikrai jautėmės tarsi būtume sugrįžę į praeitį.

Kitas butas, kurį aplankėme, – tai Vinco Mykolaičio-Putino, žinomo lietuvių poeto ir prozininko (1893– 1967) namai. 1915 m. buvo įšventintas kunigu. Kunigo darbo nedirbo ir 1915–1917 m. toliau studijavo Peterburgo dvasinėje akademijoje. 1918–1923 m. Fribūrgo ir Miuncheno universitetuose studijavo filosofiją bei filosofijos ir meno istoriją. Mokėjo rusų, lenkų, vokiečių, prancūzų, lotynų, latvių, senąją graikų kalbas, Šis rašytojas labai mėgo drožinėti, piešti (buvo perpiešęs kunigaikščio Gedimino portretą, „pakoregavęs“ Maironio portretus), klausyti muzikos, keliauti, lankė chorą. Bepoilsiaudamas Nicoje (Prancūzija) parašė didžiąją dalį knygos „Altorių šešėly“. Baigęs rašyti romaną su niekuo nenorėjo dalintis šiuo kūriniu, draudė jį perkurti į spektaklius, filmus, taip pat draudė iliustruoti.

Dar sužinojome kelis įdomius faktus apie Vincą Mykolaitį-Putiną iš muziejininkės Brigitos Daugėlaitės vaizdingo pasakojimo. Jis mokėjo vairuoti automobilį, bet labai nemėgo, buvo daltonikas ir matė tik geltoną spalvą. Romanas „Altorių šešėly“ buvo išleistas Brailio raštu. Deja, tik pirmoji dalis. Yra rašytojo pomirtinis veido ir dešiniosios rankos liejinys. Rašytojo butas erdvus, su daug knygų.

Paskutinė mūsų stotelė – senosios Rasų kapinės. Ten aplankėme M.K Čiurlionio, V. Mykolaičio-Putino, tautos patriarcho Jono Basanavičiaus, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataro, ir kitų garsių žmonių kapus.

Jaunoji korespondentė Viktorija Stankevičiūtė, IV a kl. mok.

3 .JPG

Kitu žvilgsniu apie tą patį…

Kovo 2 dieną važiavome į Vilniuje esančius Vinco Krėvės ir Vinco Mykolaičio-Putino memorialinius butus-muziejus bei aplankėme Rasų kapines. Ši išvyka buvo labai produktyvi ir informatyvi. Sužinojau daugiau apie šiuos įžymius lietuvių rašytojus. Man pasirodė neįprasta, jog šių dviejų asmenybių muziejai yra viename pastate. Vincas Krėvė gyveno vienu aukštu žemiau už Vincą Mykolaitį-Putiną. Šie rašytojai bei Mykolas Biržiška, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras, architektas Vytautas Landsbergis-Žemkalnis, rašytojas Balys Sruoga, žmogaus teisių gynėjas Andrejus Sacharovas bei daugelis kitų įžymybių, dirbusių universitete. Jie atsikraustė į šį namą, kai Kauno universitetas buvo perkeltas į Vilnių. Išgirdau, jog Vincas Krėvė nebuvo aukštas vyras, o jo žmona buvo už jį aukštesnė visa galva. Jam labiau rūpėjo ne savęs išaukštinimas, o jaunimo skatinimas suprasti lietuvių kalbos svarbą. Dar įdomus faktas tas – jis turėjo nešiojamą spausdinimo mašinėlę, kad galėtų rašyti keliaujant traukiniu.

Man labiau patiko pasakojimas apie Vincą Mykolaitį-Putiną. Sunku patikėti, jog jis buvo daltonikas ir geriausiai matė ryškiai geltoną spalvą, todėl namuose būdavo jo mėgstamiausios geltonos gėlės – kačpėdėlės. Kai jo žmona pasodino raudoną gėlę balkone, jis ją pavadino niūria bei pilka. Jis mokėjo puikiai piešti, net „patobulino” Maironio portretą, kuris, jo manymu, neatitiko, kaip turėtų atrodyti rašytojas. Galbūt labiausiai nustebino tai, jog Vinco Mykolaičio-Putino bute yra išlikę daugelis jo gyvenamojo meto daiktų.

Po apsilankymo Vinco Krėvės-Mickevičiaus ir Vinco Mykolaičio-Putino memorialiniuose butuose-muziejuose važiavome į Rasų kapines. Čia aplankėme įžymius lietuvių žmones. Įsimintinas Literatų kalnelis, kur palaidotos visiems gerai žinomos asmenybės, kaip antai kompozitorius ir dailininkas Mikalojus Konstantinas Čiurlionis. Taip pat šiose kapinėse aplankėme Tautos patriarcho Jono Basanavičiaus bei Vinco Mykolaičio-Putino kapus.

Saulė Smilgaitytė, III a kl. mok.

Airos Sabestinaitės, I c kl. mok. nuotr.