Biblioteka yra vienas iš reikšmingų ugdymo proceso veiksnių
Jos vaidmuo itin išauga modernioje mokykloje. Visi mokomieji dalykai yra vienodai svarbūs bendrajam išsilavinimui. Turėdami savitus uždavinius, jie leidžia siekti ir bendrų prioritetinių bendrojo lavinimo tikslų: išugdyti loginį, kritinį ir kartu konstruktyvų mokinių mąstymą, padėti moksleiviams įvaldyti pagrindines asmens raiškos priemones – raštą, žodį, vaizdą, garsą, išmokyti mokinius savarankiškai dirbti ir atsakingai veikti informacinėje visuomenėje ir informacinių technologijų amžiuje.
Bibliotekos vedėja Marytė Žuromskienė
PRISIMENU…
Prisipažinsiu, mokyklos svarbą supratau tik ją baigęs, po kokių 5–6 metų. Dar aiškiau tai suvokiau, kai mokytis išleidau savo vaikus.
Taigi man pasisekė: visiškai netikėtai pradėjau eiti į Alytaus 6-ąją vidurinę, kur sutikau keletą tikrų Mokytojų ir atradau Biblioteką. Rimtai. Pirmas skaidrus prisiminimas – apie trečios klasės mokytoją. Ji sugebėjo mane suprasti ir vos per metus mano rusų kalbos dvejetas virto ketvertu (pagal penkiabalę sistemą). Ir be korepetitorių, be papildomų pamokų namuose ar svečiuose. Mokytoja padarė tokį įspūdį, kad, būdami nebe pradinukai, o jau ketvirtokai, penktokai, po pamokų padėdavome jai „prailgintoje“ klasėje. Pamokų ten ir pats gavau daug: išmokau būti kantrus su jaunesniu, išsiugdžiau empatiją ir suvokimą, kad lengva dirbti su gabiais, bet Mokytojas dirba su visais.
Kaip supratote, nebuvau pirmūnas – buvau ketvertukininkas: galvą turėjau, bet laiko sėdėti prie knygų ne.
Ir čia atsirado BIBLIOTEKA. Tiesą sakant, nepamenu, kaip 4 klasėje lietuvių kalbos mokytoja mane sudomino knygomis, bet jos tapo laisvalaikiu, mada, pomėgiu, kolekcijos objektu. Vien būdamas tarp knygų jausdavausi pakerėtas. Pasaulio, atsiskleisdavusio Knygose ir per Geografijos pamokas, tiesą sakant, nesitikėjau pamatyti, tad keliaudavau po jį per pertraukas skaitydamas ar nagrinėdamas žemėlapius…
Tik neapsigaukite, kaip buvau padūkęs kiemo vaikis, taip ir likau (mamai ne kartą teko mokėti už stiklų stiklinimą ar raudonuoti prieš komendantę dėl mano vaikiškų išdaigų), bet kasdien vis tiek daug skaitydavau. Ypač po pamokų, laukdamas, kada draugus tėvai išleis į kiemą ar koridorių (gyvenau bendrabutyje). Nors ne visada rasdavau laiko suvalgyti mamos pagamintus pietus, bet beveik kasdien perskaitydavau apie 100 knygos puslapių. Taigi mokyklos biblioteka tapo vienu pirmųjų žingsnių į ten, kur esu dabar… Ir vėlgi negalvokit, kad savo vaikus verčiu skaityti. Paprasčiausiai tikiu atradimu. Vaikai knygas atranda, tik reikia kantrybės ir palaikymo… Esu įsitikinęs, kad neįmanoma nemylėti knygų… Tereikia atrasti savo skaitymą!
Būtent 6-ojoje vidurinėje sutikau puikių Mokytojų (ypač sekėsi su matematikos), paruošusių mane ir universitetui, ir tėvystei, – ir dabar prireikus sugebu padėti savo septintokui ir devintokei. Klasės auklėtoja vos keliais patarimais, duotais prabėgant koridoriumi, pastūmėjo mane baigti vidurinę, o ne išeiti po 9 klasių, ką padarė ne vienas, mokęsis geriau už mane. Istorijos mokytojų dėka dar dabar vartau į sąsiuvinius perpieštus Graikijos, Prancūzijos žemėlapius, sukurtas karų ir karalysčių, atradimų istorijas ar drauge su klasioku kelias dienas braižytą, pieštą, konstruotą ir iš rusų kalbos išsiverstą stalo žaidimą apie geografinius atradimus ir piratus.
Dar dėkingas, baigiamųjų klasių istorijos mokytojai, nes pastebėjo, kad esu gabus teisei ir vėlgi jos vienas sakinys pasuko mano gyvenimo kelią. Pasuko ir dabar mane džiuginančia linkme!
Nebuvau nei gabus, nei aktyvus mokyklos vaikas – buvau smalsus. Esu ypač dėkingas žmonėms, Mokytojams, tą smalsumą pastebėjusiems ir padėjusiems man pačiam jį išnaudoti. Todėl tapau tuo, kuo esu. AČIŪ, Mokytojai,
AČIŪ, kad palaikėte!
Buvęs Jūsų mokinys
