Algida apie kūrybiškumą | Alytaus Putinų gimnazija

Nuotolinis mokymas Gimnazijos veikla karantino metu

Algida apie kūrybiškumą Paskelbta / Atnaujinta:

logo.jpg
Algida apie kūrybiškumą
Gimnazistės Viktorijos pokalbis su mokytoja Algida apie kūrybiškumą

Kada supratote, jog turite gebėjimų kurti eilėraščius? Kokioms aplinkybėms susiklosčius tai atsitiko? Kiek Jums buvo metų ?

Šeštoje klasėje lietuvių kalbos mokytoja rekomendavo sukurti eilėraštį apie ramunę. Aš pabandžiau, pavyko, mokytoja pagyrė. Supratau, kad galiu ne tik sklandžiai rimuoti, bet ir pasakyti daugiau, nei ką matau ar girdžiu. Nuo tada ir rašau.

Kaip Jums sekasi per kūrybiškumo ugdymo pamokas dirbti su vaikais ir ugdyti jų kūrybiškumą? Ar šiuolaikiniai vaikai kūrybingi? Ar turi kūrybiškumo gyslelę?

Visi vaikai kūrybingi, tik ne visi nori atskleisti savo gebėjimus. Kūryba visada - 1 procentas įkvėpimo, o 99 procentai darbo. Taigi tie, kurie ieško naujų išraiškos formų, daug skaito, įdėmiai stebi pasaulį, įsitraukia į veiklas, eksperimentuoja ir patiria sėkmę. Su mokiniais ir aš pati pamatau tą patį pasaulį kitaip – įdomiau, linksmiau. Ypač įsidėmėtinas kūrybinių baigiamųjų darbų rengimas. Jau dvi mano buvusios mokinės parengė ir išleido savo pirmųjų poetinių bandymų rinkinį.

Kas Jums yra kūrybiškumas?

Kūryba – tai gebėjimas ką nors padaryti iš nieko. Ir nebūtinai sukurti eilėraštį. Bet kokia kūryba yra priimtina. Kūrybiškumas – mano gyvenimo dalis. Be jo būtų neįsivaizduojamas mano gyvenimas. Tai dieviškumo pradas, kurį kiekvienas žmogus savaip jaučia ir išreiškia savaip. Kaip Dievas yra visos kūrinijos tėvas, taip ir žmogus, sukurtas pagal jo atvaizdą galėti išnaudoti tą išskirtinį sugebėjimą. Kūryba iš prigimties yra pozityvi ir konstruktyvi.

Gal teko suskaičiuoti, kiek jau eilėraščių esate sukūrusi? Ar ketinate išleisti poezijos rinkinuką?

Eilėraščių neskaičiavau, tikrai nedegu noru laikyti rankose savo eilių knygelės. Neketinu rengti atskiros poezijos knygelės ar knygos. Suprantu, kad poezija nėra vien tik eiliavimas ir rimavimas. Tai žymiai daugiau. Yra nemažai eilėraščių, patekusių į spaudą, į atskirus gimtojo krašto eiliuotojų rinkinukus. Man to užtenka. Mėgstu sukurtu tekstu pasidalinti artimų draugų rate. Bet vėlgi – kartais žmogų ištinka tokia gyvenimo proza, kad jokia poezija nepadeda. Susiduriu su tokia situacija, kai sako, kad suprantu, ką norėjai pasakyti, bet matyt yra ir daugiau, reikia atidžiau perskaityti. Būtent to ,,atidžiau“ trūkumas ir skatina mane rinktis, kaip aš sakau, ,,momentinės šlovės akimirką“. Todėl nematau reikalo rašyti didelei visuomenės daliai. Nesinori rašyti lėkštai, pernelyg sudėtingai ar perdėm paprastai. Eilėraštis neturi varginti ar skatinti žmogų galvoti, kad jis nesupranta poezijos, nes tai oho ho... Eilėraštis kaip meteoras nušviečia žmogaus buities akimirką ir jo įspūdis palieka šviesios žymės toje akimirkoje įspūdį. Ar būtų įdomu bet kada ir kiek norime stebėti besitęsiantį meteoro kelią per dangų? Ilgainiui nusibostų. Juo labiau, poezijos rašymas - savotiškas žodžio amatas. Kūrybai reikia ne tik laiko, daugiau- energijos. Kol dirbu mokytojos darbą, laiko ir energijos eilėraščiui dažnai nelieka. Esu parengusi ir sesei padedant išleidusi mamos eilėraščių knygelę – nemažas darbas.

Kokiose situacijose geriausiai atsiskleidžia Jūsų kūrybiškumas?

Sunku apibūdinti tas situacijas – įvairios: ir liūdnos, ir ilgesingos, bet ne džiugios. Kai linksma, nuotaika puiki – ar ko daugiau reikia? Beje, džiaugsmą sukurti ir susikurti irgi ne kiekvienas sugeba. Svarbu, kad atsiranda poreikis rašyti, bet ne tada, kai nuobodžiauju.

Kokiai nuotaikai vyraujant Jums lengviausia rašyti eilėraščius?

Nuotaika reikšmės neturi, gal anksčiau ir turėjo. Būna, kad blyksteli prisiminimų nuotrupa, kažkas gražiai graudaus, vaikystės pamatyta jau pusamžės moters akimis. Tada kažkas lyg degina iš vidaus ir aš turiu užrašyti, nes smilkčiau, degčiau, o iš to niekam naudos. Dabar mano veikla įvairi, tad rašau labai retai.

Kurių poetų (lietuvių, kitataučių) kūryba Jūs žavitės? Kuo ji patraukia?

Užaugau su kraštiečio Pauliaus Širvio poezija. Per muzikos pamokas traukdavome jo dainomis virtusius eilėraščius. Neoromantinės jo eilių intonacijos buvo tokios organiškos šalia Sartų ežero bangų ošimo, apsnūdusių Šventosios pakrančių. Vėliau, studijuojant - Vytauto Mačernio ,,Žmogaus apnuoginta širdis“, mažytė, suskaityta knygelė. Mano studijų metas sutapo su pirmaisiais Lietuvos atgimimo sąjūdžio žingsniais, taigi man, sovietmečio užaugintam ,,produktui“, kilo daug klausimų - ,,Kodėl pasaulis ir žmogus, ir visa tai?“. Kiekvienas poetas turi savo perliukų, man patinka juos pastebėti. Labiausiai žaviuosi lietuvių poeto Henriko Radausko kūryba. Jis kūrė meną. Eilėraštis vizualus, žodis talpus. Ir vis norisi grįžti prie tos akimirkos stebuklo, bet ne kiek tam, kad daugiau suprasčiau, kad kitam galėčiau perduoti, pasidalinti. Mažai kam tos poezijos reikia, visuomenė darosi tokia proziška, daugiau rašančių nei skaitančių. Visgi pavyksta nustebinti draugus, padeklamuoti - ,,O laikrodis kartoja seną melą,/ Kad laimė šypsosi , kad ji gera./ Ir bėgo jo tiksėjimas per stalą/ Į džiaugsmą didelį, kurio nėra“. Dabar patinka savo tarme rimuojantys poetai. Turiu sumanymų šia linkme ir aš. Mano tarmė šiame krašte iškeliaus kartu su manimi. Sūnūs dzūkuoja, bet tik gimtinėje, neturiu kam čia palikti savo prigimtos kalbos. Galbūt eilėraščiai padės ją išsaugoti kaip atminimą mano vaikaičiams.

Su Putinų gimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja metodininke Algida Saboniene kalbėjosi jaunoji korespondentė Viktorija Stankevičiūtė,Putinų gimnazijos III a klasės mokinė.

Algida Sabonienė, Putinų gimnazijos lietuvių kalbos mokytoja metodininkė

pIMGP0704.jpg

Keli Algidos eilėraščiai:

MAGIŠKA

Vakar ar šiandien – niekas nežino,

Buvo nebuvo, niekas nematė.

Nešė nykštukai sidabro žvyrą,

Sekė jų kelią baisi gyvatė.

Nešė nykštukai sidabrą giriom,

Paslaptį slėpė, vargo ir alko.

O iš sidabro, sidabro žvyro

Išlydė skambų sidabro varpą.

Niekas nematė, niekas nežino

Nykštukai varpą į kalną nešė.

Visi girdėjo baisų šnypštimą –

Juos vis dar sekė juoda gyvatė.

Sakė – nesakė, buvo – nebuvo,

Gražų auksinį vasaros džiaugsmą

Garsas visus netikėtai užgriuvo -

Sidabro gausmas, sidabro gausmas!

Ir kas norėjo, visi girdėjo

Sidabro varpo auštą gaudimą.

O kas istorija šia netikėjo,

Dieną ir naktį gyvatės šnypštimą.

Tikra – netikra, būta – nebūta,

Gal kas girdėjo, gal kas pamatė.

Vieniems sidabro varpo gaudimas,

Kitiems žabangai juodos gyvatės.

Ar daug dar vargsim, klauskit ar teiskit,

Laimės, nelaimės, už ką tos bausmės?

O gal į savo širdis įleiskit

Auksinį rytą, sidabro gausmą.

Trumpai

Snigo. Prisnigo.

Pustė. Pripustė.

Nepaeinu. Nematau.

Balta.

Viskas. Gana.

Lauksim. Užtruksim.

Namai. Šiluma.

Nebešalta.