„365 Dienos be smurto“

Lapkričio 29 d. minime Geltonojo kaspino dieną. Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba, prisidėdama prie pasaulinės smurto prieš vaikus prevencijos dienos idėjos, atkreipiančios dėmesį į tai, kad smurto prieš vaikus negalima toleruoti ar slėpti, pristato akcijos „365 dienos be smurto“ nugalėtojo rašinį. Pagrindinis akcijos tikslas – išgirsti vaiko nuomonę apie smurtą. Mėgstantys ir norintys rašyti vaikai, žurnalistikos būrelius lankantys paaugliai reiškė savo mintis apie smurtą prieš vaikus rašinio ar straipsnio forma.

Skelbiame nugalėtojo Roko Urbonavičiaus rašinį:

Netylėk… pasakyk…

Aš, Rokas, esu jaunas žmogus. Nuo vaikystės mėgau būti dėmesio centre. Smurtas ir patyčios mano gyvenime buvo kasdienybė. Atsimenu, klasėje buvo stambaus kūno sudėjimo mokinys. Vos tik jis pertraukų metu išeidavo į koridorių, aš pirmas pradėdavau iš jo tyčiotis, neva, jis ėda kaip paršas. Kūno kultūros pamokose išvadindavau bėgančia panda. Tada manyje užvirdavo kraujas, aš jausdavausi pakylėtas, nes visi klasės draugai iš jo juokdavosi mano dėka. Visi man sakydavo, kad aš kietas.

Pamenu, kai jis užkliudė mano suolą, po pamokų palaukiau ir prikūliau. Ėjau namo iškelta galva, murmėdamas po nosim, kad jį primušiau. Rytojaus dieną atėjus į mokyklą, auklėtoja liepė eiti pas socialinės rūpybos darbuotoją. Užvirė kraujas, galvoju: „Niekšelis pasiskundė!“. Kol ėjau iki kabineto, kūriau planą, kaip atkeršyti už iškilusias problemas. Užėjęs į socialinės rūpybos darbuotojo kabinetą, pamačiau kamputyje sėdinčią mamą. Ji sėdėjo nuleidusi galvą. Kai pažiūrėjo į mano akis, aš sustingau. Jaučiausi taip, lyg būčiau sumušęs mamą. Atrodė taip, lyg būčiau jai pasakęs pačius negražiausius žodžius. Buvo pirmas kartas, kai namo ėjome tylėdami.

Namie mama išvirė kakavos ir pakvietė pasikalbėti. Mano mama yra pats nuostabiausias žmogus pasaulyje. Ji niekada nerėkia, nebara, kai ką nors blogo padarai. „ Smurtas gimdo smurtą“, – tokiais žodžiais mama pradėjo pokalbį. Ji paaiškino, kad kai skriaudžiu kitą, skriaudžiu ir savo artimą, kai tyčiojuosi iš kito, tyčiojuosi ir iš jos. Ji aiškino, kad visus nesutarimus, ginčus galima išspręsti taikiai. Tada supratau, jog tegul mane visi pastebi darant gerus darbus, taip ilgiau atsimins ir labiau mylės.

Tada man buvo aštuoneri – šiandien beveik aštuoniolika. Tapau pavyzdžiu kitiems. Šiandien aš esu Lietuvos šaulių sąjungos Alytaus apskrities A. Juozapavičiaus šaulių 1-osios rinktinės trečios pakopos šaulys. Aš esu prieš patyčias. Visada savo mažiems draugams ir jauniems kolegoms sakau: „Netylėk, jei tave skriaudžia, pasakyk, jei iš tavęs tyčiojasi“. „Juk viską galima pakeisti tik tada, jei kalbėsime“, – taip man sako mama. Nereikia rėkti, daužyti kumščiu į stalą ar mušti. Reikia suprasti ir pasakyti, kad blogai darai.

Prisimenu, šeštoje klasėje grįžau namo išgėręs alkoholio. Na, su draugais buvom parke, buvo linksma, tad kad būtų dar linksmiau, išgėrėm. Mama nupirko mineralinio vandens ir ledų. Rytojaus dieną ramiu balsu pasakė: „… o aš irgi buvau vaikas, ir man norėjosi viską išbandyti. Pabandei, ir gana. Tu dar mažas ir turi suprasti, kad blogai darai.“ Draugus tėvai nubaudė atimdami telefoną, kompiuterį, kitas net per žandą gavo. Tad dabar visiems sakau, kad ir ką tu padarei, tavęs neturi skriausti. Daužau į krūtinę ir rėkiu: „Netylėk, jei kas nors tave skriaudžia! Pasakyk, jei tyčiojasi. Negirdi tavęs mama, tėtė, sakyk močiutei, tetai, galų gale mokytojui. Svarbiausia – netylėk!”

Ir pabaigai. Gyvenimas pilnas siurprizų. Praėjus keleriems metams, mes vėl esame klasiokai su mano vaikystės patyčių berniuku. Tiek jis, tiek aš prisimename, kas tarp mūsų buvo. Pasibaigus pamokai, išėjome visi iš klasės, o klasiokai pradėjo iš jo tyčiotis. Aš taip elgtis neleidau, supratau ką tuomet dariau ne taip, koks aš buvau. Tada aš mėgavausi patyčiomis, o dabar užaugau ir neleidžiu patyčioms plisti.

Rokas Urbonavičius, Putinų gimnazijos

III d kl. mok.

Sveikiname Roką Urbonavičių, rašinio konkurso „365 DIENOS BE SMURTO“ nugalėtoją!

3 vieta

365 dienos – 365 žodžiai

Patyčios. Smurtas. Šaipymasis. Užgauliojimas. Išjuokimas. Įžeidimas. Įskaudinimas. Tyčinis.

Pasikartojantis. Priekabiavimas. Psichologinė. Fizinė. Jėga. Žodžiai. Kabinėjimasis. Erzinimas.

Žeminimas. Auka. Skriaudėjas. Stebėtojai. Gynėjas. Pasekmės. Neigiamas. Palaikymas. Pagalba.

Psichika. Sveikata. Elgesys. Vaikystė. Suaugusieji. Nesaugumas. Nerimas. Sutrikimai. Depresija.

Bendraamžiai. Savižudybė. Beviltiškumas. Skausmas. Nesimokymas. Nuolatinė. Patirtis. Bejėgiškumas.

Sunkumai. Agresija. Matymas. Pritarimas. Vertybės. Sustabdymas. Nuraminimas. Tolerancija.

Draugiškumas. Pagarba. Vertinimas. Kalbėjimas. Tyčiojimasis. Drąsa. Nuomonė. Netoleruojamas.

Prevencija. Rūpestis. Saugumas. Užkirsti. Bendravimas. Pranešimas. Sprendimas. Bendradarbiavimas.

Kontroliavimas. Pyktis. Užuojauta. Kartu. Pozityvumas. Apsigynimas. Liovimasis. Pravardės. Baimė.

Apstumdyti. Apkalbinėti. Mušimas. Atėmimas. Ignoravimas. Gąsdinimas. Linksma. Liūdna. Žinutės.

Sąmoningumas. Pasikartojimas. Ilgai. Įsitraukimas. Matyti. Patirti. Mokykloje. Namuose. Lauke.

Internete. Susibūrimas. Vaikai. Nematyti. Apsimesti. Nepriimtinas. Netinkamas. Vengti. Viešuma.

Įsikišti. Sustabdymas. Sudrausminimas. Išvaizda. Amžius. Lytis. Mokiniai. Kaltė. Išprovokuoti.

Nepilnavertiškumas. Patirti. Pradėti. Pabaigti. Neaiškumai. Vertė. Grupė. Vaidmuo. Prisidėti. Stebėti.

Dalyvavimas. Tęstis. Bandyti. Užstoti. Virtualios. Svetainės. Soc. tinklai. Telefonas. Viešuma. Matyti.

Girdėti. Baimė. Gėda. Jausmai. Keiksmažodžiai. Šmeižtas. Gandai. Skleisti. Prisigalvojimas.

Klaidinimas. Apsimetimas. Kenkimas. Anonimiškas. Slėpimas. Išgauti. Informacija. Asmeniniai.

Duomenys. Paviešinimas. Nuotraukos. Video. Prisijungimas. Nenoras. Dalintis. Kiti. Atstūmimas.

Nepriėmimas. Pokalbiai. Persekiojimas. Grasinimas. Pakenkimas. Stebėjimas. Paslapčia. Situacija.

Nufilmavimas. Įkėlimas. Platinimas. Smurtas. „Kietumas“. Jaustis. Stipresnis. Atsilyginti. Blogai. Geriau.

Nepamokyti. Nepasakyti. Nedraugiškumas. Silpnumas. Kompleksai. Pulti. Dėmesys. Trūkumai.

Nemokėti. Bendrauti. Sunku. Kerštas. Nenorėti. Skundikas. Jaudintis. Gėdintis. Prarasti. Draugai. Įrodyti.

Neverta. Prasitarti. Nepasikeisti. Nelengva. Kentėti. Tyla. Pasidalijimas. Patyrimai. Žmogus.

Pasitikėjimas. Ištverti. Padeda. Lengviau. Sugalvoti. Pagerinti. Išeitis. Mitai. Mintys. Prisiprašyti.

Neatkreipimas. Įsitikinimai. Trukdyti. Reagavimas. Kreiptis. Normalu. Pajuokavimas. Būdingas. Neverta.

Svarbu. Skaudina. Silpni. Buvo. Ir. Bus. Netiesa. Kalbėti. Informuoti. Sumažinti. Nepradėk. Atsilygink.
Išspręsti. Susidoroti. Vienas. Du. Trys. Dauguma. Skriaudėjai. Likti. Vienas. Neišklauso. Nepataria.

Vengia. Skausmas. Jausmai. Emocijos. Sunkumai. Patyrimai. Ištvėrimas. Skundikas. Negerai. Pagalba.

Prašymas. Saugus. Žodis. Kumštis. Mėlynės. Sužalojimai. Nusivylimas. Sielvartas. Susijaudinimas.

Nuvertinimas. Nepilnavertiškumas. Prišnekėti. Išlieka. Atmintyje. Pastumti. Įspirti. Trenkti. Smogti.

Muštynės. Susižodžiavimas. Lengviau. Sunkiau. Skaudina. Kitoks. Išskirtinis. Bruožai. Pasityčioti.

Nesiliauti. Išprovokuoti. Tiesiogiai. Netiesiogiai. Spaudimas. Stilius. Išauklėjimas. Požiūris. Projekcija.

Nuostata. Stereotipas. Diskriminacija. Kaltinimas. Įrodinėjimas. Netikėjimas. Atmosfera. Kova. Daiktai.

Pinigai. Atimta. Sugadinta. Irzlumas. Nuliūdimas. Emocingas. Nepasitikėjimas. Baiminimasis. Svarbu.

Keblu. Drąsu. Liautis. Nepasikartoti. Išklausyti. Kalbėti. Klausti. Skatinti. Paguosti. Nuraminti. Nevengti.

Patarti. Kreiptis. Atsakingumas. Padėti. Nenusisukti. Tikėti. Stengtis. Spręsti. Priimti. Apgalvoti.

Pasiūlyti. Neskubinti. Bendrauti. Šalia. Domėtis. Apsaugoti. Įsiterpti. Neskatinti. Nepalikti. Nekaltinti.

Nepulti. Pasitikėjimas. Pilnavertiškumas. Džiaugsmas. Noras. Gera. Įgūdžiai. Parama. Reaguoti. Veikti.

Sustabdyti. Aptarti. Įvertinti. Netoleruoti. Garsiai. Aiškiai. Tvirtai. Viešai. Kalbėti. Visi. Esame.

Atsakingi. Už. Patyčias.

P. S. Mano bendraamži, apie ką susimąstei skaitydamas pavienius žodžius , ištrauktus iš konteksto apie patyčias ir smurtą? Kurie jų reikštų pozityvą, o kurie negatyvą ar šiaip, atrodytų, neutraliai beklaidžiojantys?
Vėl prikelkime žodžius suteikdami jiems savitą reikšmę! Pabandykime kiekvienas iš šių žodžių sudėlioti savo mintis patyčių ir smurto tema.

Jaunoji korespondentė Greta Vaškevičiūtė,Putinų gimnazijos IV b kl. mok.

Šaltinis : Alytaus naujienos, 2020-12-03, Nr.137

Žmogus, sugebantis ieškoti ir priimti pagalbą,
yra daug stipresnis už tą, kuris jos gėdijasi

Patyčios yra skaudi tema, apie kurią yra ypatingai daug kalbama. Vaikai paskaitų metu mokyklose mokomi, kaip galima jų išvengti, ką galima daryti ir ko negalima… Tačiau ar visa tai veiksminga? Į šį klausimą atsakysiu rašydama savo, paprasto vaiko, akimis, nesiremdama jokiais psichologiniais straipsniais.

Tikriausiai kiekvienas esame patyręs patyčias. Jaučiamės nemaloniai, įskaudinti, pradedame kreipti dėmesį į tai, kaip atrodome, kaip elgiamės, ką darome ne taip. „Juk vakar šitaip gražiai veidrodyje atrodžiau, taip džiaugiausi naujai nupirkta suknele, kaip ji man tiko… ar aš tikrai taip negražiai atrodau?“ Visi komentarai dažniausiai palieka pėdsaką, nėra pamirštami. Kitą kartą norėdamos apsivilkti tą pačią suknelę, tikriausiai pagalvosime: „o gal aš jos nesivilksiu… Erika sakė, kad aš su ja atrodau tragiškai… o dar tie maišai po akimis…“ Su kiekvienu nemaloniu komentaru žmogaus pasitikėjimas savimi mažėja, o tai gali prišaukti sveikatos negalavimų ar net ligą. Pradedame stresuoti, ypatingai tada, kai tie žmonės, kurie iš mūsų tyčiojasi, yra mūsų bendraklasiai. Jų niekaip neišvengsi, juk vienoje klasėje esame. Jaučiamės labai nepatogiai, galų gale nebeprisiverčiame garsiau kalbėti, bijome pasakyti ką nors neteisingai, ką jau kalbėti apie prezentacijas prieš klasę.

Patyčios yra ne tik psichologinės, bet ir fizinės. Tave pastumia, muša, atima daiktus, tampo už plaukų ar spjaudo. Toje aplinkoje pradedi jaustis nesaugiai, nebenori ten eiti. O dar pabandyk pasakyti mokytojui… tai bendraklasiai „ galvą nuraus“. Per visas paskaitas yra prašoma visada pasakyti mokytojams apie patiriamas patyčias. Ir jums darosi įdomu, kodėl vaikas nepraneša apie patiriamas patyčias? Ne tik dėl to, kad bus išvadinti „stukačiais“ ar „ožiais“. Ties tuo niekas nepasibaigia. Vaikai šiais laikais nereaguoja į mokytojų, tuo labiau tėvų pasakomas pastabas. Jūs galvojate, jog viskas ties „atrašytu“ moralu pasibaigia. Tie moralai jiems nieko nereiškia. Jie toliau mus stumdys ir spardys. O ką gi jiems padarysi? Vėl 10 minučių paskaitą skaitysite, kaip „ to negalima daryti“, kad tai kitą žmogų žeidžia ir kad jei tai kitą kartą pasikartos, skambinsite tėvams. Nejuokinkite pasaulio! Manote, kad jie besityčiodami tikrai nežino, kad tai kitą žmogų skaudina. Jie to ir siekia. O ką tas skambutis tėvams reiškia? Juk tėvai prie vaiko nė pirštelio priliesti negali – vaikui nepatiks, jis vaikų teises išsikvies. Skamba nerealiai. Tačiau, deja, tokia realybė.

O kodėl vaikai taip elgiasi? Kas juos skatina? Juk tuo nieko gero nepasieksi, kažkaip nelogiška. Viskas prasideda nuo vaikų auklėjimo ir priežiūros. Jei vaikas nuo mažens bus auklėjamas teisingai, bus skiriama pakankamai dėmesio ir priežiūros, jis netaps tokiu kupinu neapykantos žmogumi. Tačiau jeigu vaikui trūks meilės, priežiūros, bus skriaudžiamas šeimoje, matys, kaip tėtis su mama riejasi ar netgi naudoja fizinį smurtą, nesitikėkite, kad vaikas augs tolerantiškas ir mandagus. Vaikai dažniausiai yra tėvų atspindžiai, ima pavyzdį iš šeimos. Tad visas pyktis ir baimė sukaupiami bebūnant namie ir išliejami mokykloje. O štai tada kenčia tie vaikai, kurie nieko niekam blogo nepadarė. Taip pat šeima nėra vienintelė priežastis. Kita – norėjimas pasirodyti kietu ir noras prisitaikyti. Tikriausiai buvo ne kartą, kai susibarėte su kažkuo, kažką „krūtesnio“ pasakėte, ir visi pradeda juoktis, suūžia „ūūūūūūūū seeni, šitas baisus buvo, malačius“. Staiga pasijuntate viršesnis, pagaliau priimtas aplinkinių, esi kietas, va, kaip dabar moki. O kad šitą „kietumą“ išlaikytum, turi ir toliau tęsti savo veiklas. Ir jeigu jo niekas nesustabdo, jis tai ir darys. Tačiau jeigu bendraklasiai būtų sakę… „na, žinai, gal jau apsiramink truputį, per daug jau.“ Jo reakcija būtų visai kitokia. Tad viskas taip pat priklauso nuo aplinkinių ir jų reakcijos. O kaip galų gale reaguoja mokytojai? Dažniausiai vyrauja pasakymas: „nekreipk dėmesio, matai, kad jis toks ir toks“. Na, nepykit, bet ar čia su dėmesio nekreipimu viskas išsispręs? Jie visa tai darys tol, kol pasieks savo. Nepavyksta atkreipti jo dėmesio žodiniu įžeidimu, nieko – panaudos fizinį. Sulaukę jiems tinkamos reakcijos jie norės daugiau ir daugiau, supras, kaip galima manipuliuoti tuo žmogumi, ir staiga aukos gyvenimas pavirs košmaru. Tokie veiksmai vaikui gali iššaukti ne tik depresiją ar psichologinius sutrikimus, bet ir panikos priepuolius ar net savižudybę. Tad netgi mažų užgauliojimų negalima ignoruoti, nes jie ne tik didės, bet ir atsileps ateityje.

Ir pagrindinis, metų metus bandomas išspręsti klausimas:“ Kaip viso to išvengti?“ Man pačiai vienas geriausių būdų yra kalbėtis su pačiu vaiku. Tiek skriaudiku, tiek nuskriaustuoju. Tačiau čia turėtų būti ne skaitomas moralas apie visus psichologinius dalykus ar gąsdinimas, kas gali už visas jo pridarytas bėdas atsitikti, bet turėtų dominuoti pokalbis su juo – lyg jūs pats esate vaikas, parodyti, kad jį suprantate, o svarbiausia – išklausyti. Neteisti, neklausinėti, „kas čia dabar per netvarka, kas tave to išmokė?“, o išklausyti ir žiūrėti į visa tai vaiko akimis, bendrauti lyg su bendraamžiu. Paklausti, kaip jis pats jaučiasi, ar yra dalykų, kurie jį erzina ar trikdo. Palaipsniui jūs galėsite įgauti vaiko pasitikėjimą, jis atsivers vis labiau, galbūt jam galėsite padėti kartu nepažeidžiant jo orumo.

Viso šio straipsnio reziumė. Nebijokime ieškoti pagalbos ir, jeigu galima, suteikti žmogui, kuriam prireikė jos, kadangi žmogus, sugebantis ieškoti ir priimti pagalbą, yra daug stipresnis už tą, kuris jos gėdijasi. Taip pat apginkite save ir nesileiskite gniuždomi. Išeikite pakėlę aukštai galvą. Nepasiduokite!

Vaida Stagniūnaitė, Putinų gimnazijos I a kl. mok.

Šaltinis : Alytaus naujienos, 2020-12-03, Nr.137

Nebijoti pasakyti!..

Smurtas – tai jėgos taikymas, kurią dažnai žmonės panaudoja netikslingai – spardymui, mušimui ir t.t. Kaip nuo jo apsisaugoti? Ką reikėtų daryti, kad silpnesni vaikai to nepatirtų ir kaip juos apsaugoti nuo smurto? Kaip sumažinti smurtavimą viešojoje erdvėje?

Mano vardas Viktorija. Kai man buvo 10 metų, mačiau grupelę vaikinų, kurie mušė, spardė, mėtė visokius daiktus į dvylikametį vaiką. Jis buvo silpnas, bejėgis, bijantis jiems kažką pasakyti, atsikirsti. Jis suprato, kad jei kažką jiems pasakys ar atsikirs, bus blogiau, o jei dar tėvams pasakys ar mokyklos socialinei darbuotojai ir jie sužinos, kad aš pasakiau… Jis niekada niekam nieko nesakė, kad jam kažkas blogai…

Berniukas nusprendė ir šįkart niekam nieko nesakyti. Neieškojo jokios pagalbos, taip pat jis manęs paprašė, kad aš niekam nesakyčiau. Mes abu palaikėme ryšį, susiskambindavome arba susirašydavome. Praėjo mėnuo, kai aš išdrįsau nueiti ir pranešti mokyklos socialinei darbuotojai, kad jam blogai, nes patiria smurtą. Specialistė nieko nelaukus paskambino jo tėvams, pranešė, kad sūnui yra labai sunku, kad jam blogai, kad patiria smurtą. Ji tėvų paklausė : ,,Ar jūs pastebėjote, kad jūsų sūnus yra skriaudžiamas ir ar bandėte kažkur kreiptis”? ,,Taip, mes pastebėjome, kad jam kažkas blogai, kad jį skriaudžia, bet jis mums nieko nesakydavo, nepasakodavo, gal bijojo, mes bandėme ir su juo kalbėti, bet jis vis tiek tylėdavo. Mes nežinome, ką daryti. Kaip jam padėti?”- emocingai prabilo berniuko tėvai.

Todėl socialinė darbuotoja pasikvietė į mokyklą tėvus ir vaiką ir išsprendė problemą. Vaikas po pokalbio su specialiste atėjo man padėkoti, kad jam padėjau. Mes toliau susitinkame, susirašinėjame.

Mano skaudžiausia patirtis, kai matai vaiką, kurį akivaizdžiai, be jokio gėdos jausmo muša, spardo. Tai pati pradedi bijoti, kad ir tau taip gali atsitikti, bijai pasakyti suaugusiajam, bet galiausiai supranti, jog nereikia bijoti šnekėti su suaugusiuoju ar geriausiu draugu, nes jie gali padėti, kad taip nebūtų, apsaugoti. Tad nereikia bijoti pasakyti. Nebijokime, pasakykime tėvams ar mokytojams ar kokiam nors pažįstamam, nes jei mes tylėsime, nepasakysime, kad patiriame smurtą ar patyčias, tai jie mums nieko negalės padėti, bet jei mes netylėsime ir sieksime, kad smurtas baigtųsi, mes išgelbėsime ne tik save, bet ir kitus. Rūpinkimės ne tik savimi, bet ir kitais. Jei matai, kad iš kito tyčiojasi ar smurtauja, netylėk, eik ir sakyk, bus geriau, kai pasakysi.

AŠ PRIEŠ SMURTĄ, O TU?

Viktorija Seiliūtė, Alytaus Putinų gimnazijos I e kl. mok.

Šaltinis : Alytaus naujienos, 2020-12-03, Nr.137

Gerai, kai yra pagalba

Kiekvienas žmogus turi savo šešėlį, o tame šešėly slepiasi visi žmogaus skausmai ir patirtos emocijos, sukeliamos žmonių, kuriems reikalinga pagalba , kuria būtų galima sumažinti jų norą smurtauti prieš kitus už save fiziškai ir emociškai silpnesnius asmenis. Ką reikėtų daryti, kad smurto būtų kuo mažiau prieš silpnesnius? Kaip tai sumažinti ? Kas geriausiai padėtų?

Smurtaujama dėl daugybės priežasčių, visokių nesusipratimų, žmogaus atsitiktinių klaidų, nuotaikos kitimo. Bet galima viską išspręsti paprastai. Jeigu žmogus patiria smurtą, tikrai nereikia sėdėti rankų sudėjus ir kęsti visa tai. Visų pirma reikėtų bandyti šnekėtis su tuo žmogumi ,gal suprastų ir išklausytų bei instinktyviai bandytų tramdytis ir būti maloniu, neagresyviu, susikaupusiu ir stengtis visą tą energiją nukreipti į naudingą ir atpalaiduojančią veiklą. Bet pasitaiko visko – gali nesusišnekėti, nerasti kompromiso, gali nekreipti dėmesio. Jeigu nesusišneki, tada reikia imtis kitokių priemonių – galima pasikviesti retsykiais į namus draugų, ir tikrai bus rezultatai, gal net supras, kad visai tas smurtas nereikalingas. Galės susivokti, jog smurtas nėra išeitis iš keblios padėties, kurią galima išspręsti tiesiog suprantant, kas atsitiktų, kai su pačiu smurtaujama. Tikrai būtų nemalonu!

Visada yra kur kreiptis, galima padėti, tačiau yra vienas “ bet” suaugusiems žmonėms. Jiems sunkiau kovoti su smurtautojais, jie labiau bijo pasakyti, kad prieš juos yra nukreiptos smurto strėlės. Nenori jie, jog galvotų , kad jie silpni, negali apsiginti, nesusidoroja su kliūtimi ir fiziškai, ir emocionaliai. Dėl to įvyksta daugybė savižudybių, žmonės pradeda nirti į depresiją, iš kurios sunku išeiti, galvoja, už ką jie tai nusipelnė. Kodėl būtent aš esu auka? O tiems žmonėms būtina pagalbos ranka, su kuria pakiltų nuo dugno ir nebijotų žengti žingsnio į priekį. Tada pasijustų geriau ir norėtų iš tų blogybių pabėgti ir daugiau nebesugrįžti…

Gerai, kai yra pagalba, kai gali spręsti, o ne bėgti nuo smurto priežasčių. Visada būna aukų, kurioms reikia pagalbos, bet ir aukų skriaudikams reikia pagalbos, kad suprastų, jog jis ir sau kuria blogesnį gyvenimą. Reikia abipusiškai pagelbėti jiems: ir smurtautojui, ir aukai. Nėra to blogo, kas neišeitų į gera… nėra nei aukštesnių, nei žemesnių – visi esame vieni prieš kitus lygūs.

Deivydas Turauskas,Putinų gimnazijos I e kl. mok.

Šaltinis : Alytaus naujienos, 2020-12-03, Nr.137

I d. kl. mokinės Meidos Baciuškaitės nuotrauka

Šaltinis : Alytaus naujienos, 2020-12-03, Nr.137